LTMonografijoje tiriama prancūzų sociologo P. Bourdieu meninio lauko teorija ir jos sklaida dabartinėje Vakarų Europos ir Lietuvos menotyroje. I-ojoje dalyje aptariama meno sociologijos problematikos sklaida XIX -XX a. pirmosios p. prancūzų humanistikoje: sociologijos, socialinės istorijos, meno istorijos ir estetikos teorijos, kuriose įvairiais aspektais nagrinėjami meno ir visuomenės santykiai. Apibrėžus pagrindinių meno sociologijos teorijų tipologinius bruožus, meno sociologijos pakraipos teorijos suskirstomos į pagrindinius raidos etapus, kuriuos jungia idėjų, metodologinių prieigų bendrumas: ikisociologinė kryptis; socialinė meno istorija; tiriamoji sociologija. II ir III dalyse analizuojama Bourdieu meninio lauko teorija. IV-oji skirta Bourdieu idėjų recepcijai: nagrinėjamos meninio lauko sociologijos tranformacijos prancūzų meno sociologijoje bei jo idėjų sklaida Lietuvos menotyroje. Tyrimas išryškino esminę teorinių paradigmų kaitą prancūzų meno sociologijos raidoje. Naujiems tyrimams būdingas socialinių ir humanitarinių mokslų suartėjimas. Prieinama išvados, kad Bourdieu mokyklos meno sociologija atitiko pasikeitusius menotyros poreikius ir pasitarnavo kokybiškai naujos į sociologinę problematiką orientuotos postmodernios meno sampratos įtvirtinimui. Meninio lauko teorija išreiškė bendras Vakarų humanistikos tendencijas, pagrindė visa apimančią sociologinės pakraipos meno pažinimo sistemą, į meno istorijos tyrimus įvedė naujų netradicinių tarpdalykinių meno tyrinėjimo metodų bei strategijų. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Meno sociologija; Pierre Bourdieu; Sociology of art.
ENThe monograph studies French sociologist’s P. Bourdieu‘s theory of the artistic field and its spread in contemporary Western European and Lithuania art criticism. The first part discusses issues in the art sociology in France in the 19th-early 20th centuries: theories of sociology, social history, art history and aesthetics, which examine various aspects of the relations between art and society. Upon defining the distinguishing features of the main theories of art sociology, these theories are categorized into main phases of development, linked by shared ideas and methodological approaches: pre-sociological approach, social art history, and investigative sociology. The second and the third parts analyze Bourdieu’s theory of the artistic field. The fourth part examines the reception of Bourdieu’s ideas: the transformations of the sociology of the artistic field in French art sociology and the spread of his ideas in Lithuanian art criticism. The study revealed an essential change in theoretical paradigms in the development of French art sociology. New research is characterized by the rapprochement of the social sciences and the humanities. It is argued that Bourdieu’s art sociology met the changing needs of art criticism and contributed to the establishment of a qualitatively new postmodern concept of art inclined towards sociological issues. The theory of the artistic field captured the general trends in the Western humanities, offered an all-encompassing system for sociological studies of art, and introduced new unconventional interdisciplinary methods and strategies for studying art.