Medžioklė XIII–XIV a. (tyrinėjimų Pietryčių Lietuvoje duomenimis)

LTRemiantis Pietryčių Lietuvos archeologiniuose paminkluose sukauptos kaulinės medžiagos paleozoologinių tyrimų duomenimis, rašytiniais šaltiniais, apžvelgiama medžioklės reikšmė šio regiono žmonių kasdieniame gyvenime XIII–XIV a. Straipsnyje atskleidžiama, kad medžioklė buvo nevienodai reikšminga daugeliui paprastų bendruomenininkų ir valdančiajam elitui. XIII–XIV a. medžioklė (ypač stambiųjų gyvūnų) tapo visų pirma valdančiojo elito pramoga, ir laukinių gyvūnų mėsa paįvairindavo pirmiausia diduomenės stalą. Paprasti bendruomenininkai maistui vartojo beveik išimtinai naminių gyvulių mėsą. Svarbiausi medžiojami gyvūnai buvo stumbrai, taurai, briedžiai ir šernai. Taip pat buvo medžiojama daug bebrų. Dalis gyventojų turėjo atlikti kailinių žvėrelių medžioklės ir kailių tiekimo prievolę. Kaulus ir ragus dirbinių gamyboje naudojo amatininkai – kauladirbiai, odas bei kailius – apavo ir kitų dirbinių gamintojai. Remiantis rašytiniais šaltiniais, dabartinėje Pietryčių Lietuvoje lokalizuojama visa eilė viduramžių medžioklės pilių. Paleozoologinės medžiagos analizės duomenys leidžia bandyti lokalizuoti dar vieną iš rašytinių šaltinių nežinomą medžioklės pilį, stovėjusią ant Bradeliškių piliakalnio. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Archeologija; Kailiai; Medžioklė; Medžioklė, archeologija, paleozoologija, osteoarcheologija, Pietryčių Lietuva, mėsa, kailiai; Mėsa; Osteoarcheologija; Paleozoologija; Pietryčių Lietuva; Socialinė istorija; Archaeology; Archeaology; Furs; Hunting; Hunting, archaeology, palaezoology, osteoarcheology, Southeastern Lithuania, meat, furs; Meat; Osteoarcheology; Palaeozology, osteoarcheaology; Palaezoology; Social history; Southeastern Lithuania.

ENIn the article the author aims to investigate and review the importance of hunting to people’s everyday life in Southeastern Lithuania in the 13th–14th centuries. The investigation was carried out on the basis of the palezoological data of archaeological researches conducted in archeological monuments where bone relicts were discovered; written sources were also taken into consideration. Hunting, especially of large mammals, was a hobby, entertainment and privilege, first of all, of the ruling elite. Game meat offered some variety in the nobility’s cuisine. Commoners, on the other hand, used the meat of domesticated animals for their daily meals. The main source of meat for the majority of people, especially the commoners, was the produce of cattle-breeding. Hunting also provided supplies of furs, horns, bones as well as some substances used in medicine. We could claim, on the basis of the researched data, that a great deal of animal bones was found in the whereabouts of certain residencies such as Vilnius Lower Castle, Trakai Castle as well hunting castles, Punia, for example. Hunting castles, such as Punia, Rūdninkai, Varėna, Birštonas, are known to us from written sources. However, other archaeological monuments, i. e. Bradeliškiai mound, could be considered as a hunting castle because of a relatively massive amount of game bones. The most popular hunting game in Southeastern Lithuania in the 13th–14th centuries were aurochs, elks, deer, and wild boars. Beavers, as hunting objects, were also popular. Horse bones, discovered during archaeological researches, could hardly be attributed to the bones of domesticated animals as wild horses (tarpans) were hunted and used for food in the medieval Lithuania. [From the publication]

• Archeologija / Archaeology
• Istorija / History