Šokiuose įkūnyta lietuviškoji tapatybė

LTAutorius, pasitelkęs fenomenologinį tyrinėjimo metodą, F.Brentano ir E.Huserlio sąmonės intencionalumo teorijas, mėgina atrasti lietuvišką tapatybę įvairių šokių raiškoje. Straipsnyje nagrinėjama šokio ir jo filosofinių interpretacijų istorija, plačiau sustojant ties J.Baudrillardo ir G.Deleuze’o koncepcijomis. Straipsnyje akcentuojama, kad J.Baudrillardas G. Deleuze'o variacingumui priešina ritualo invariantiškumą, bet lieka ištikimas amžinojo sugrįžimo mitui – ir invariacingumas, ir variacingumas suponuojantys nekulminacinį intencionalumą. Nagrinėdamas skirtingas šokių rūšis, autorius pažymi, kad ritualiniame šokyje svarbiausia – šventybės prezencija, o moderniame pramoginiame šokyje svarbiausia – žaidimas. Čia skirtumą nurodanti ir išryškinanti galios fenomenologija. Ieškodamas intencionalumo struktūrų lietuviškuose šokių motyvuose, autorius pradeda nuo lietuviškų dainų – sutartinių, nagrinėja modernaus pramoginio šokio atsiradimą Lietuvoje, liaudies šokių ansamblių veiklą, disko šokių atsiradimą, porinio šokio schemos suirimą, leidusį atsiskleisti moters kūrybiškumui. Straipsnyje prieinama prie išvados, kad lietuviška tapatybė yra hibridinė, nes joje susilieja archajinis cikliškumas ir policentrizmas, mažybinis baroko variacingumas, buržuazinės šeimos ir poros idealas, sovietinis totalitarizmas ir diskotekinis individualizmas ir Didžiojo pasakojimo, kurį autorius vadina Lietuva, epochoistorinis finalizmas.Reikšminiai žodžiai: Fenomenologija; Intencionalumo struktūra; Kūnas; Lietuviškoji tapatybė; Lietuvškas tapatumas; Policentrizmas; Vertybės; Šokiai; Šokis; Body; Dance; Dances; Fenomenology; Lithuanian identity; Polycentrism; The Lithuanian identity; The intentionality structure; Values.

ENThe article, on the basis of a phenomenological analysis of intentional structures that are embodied in the movements of dances and in kinaesthetic experience, attempts to elucidate the traces of Lithuanian identity. The basic sources of these research arc texts of the so-called post-structural philosophers - Baudrillard, Delcuse, Barthes, and Derrida - that are extremely sensitive to the question of identities and differences in European contexts. Lithuanian identity, as one can judge from the sources that were kinaesthetically analyzed in the article, is hybrid. It includes the archaic cycles and polycentrism, the variability of the Baroque minuet, the ideal of the family of the bourgeoisie, Soviet totalitarianism and the individualism of the discotheque, and last but not least - the historical finalism of the embodied Le Grand Récit, that in this case might be simply named Lithuania. [From the publication]