LTLietuvos nepriklausomybės paskelbimas ir sovietinės sistemos žlugimas sudarė sąlygas pereiti prie rinkos ekonomikos, dėl kurios žemdirbystės srityje buvo vykdoma dekolektyvizacija. Panaši agrarinė reforma vyko ir kitose Vidurio ir Rytų Europos šalyse. Lietuvoje ji išsiskyrė savita politine aplinka, privatizavimo būdais ir praeities patirtimi. Danijos modelio taikymas tarpukario laikotarpiu skatino sugrįžti prie modelio grįsto mažais ir vidutiniais šeimos ūkiais. Žemės grąžinimo ir turto privatizavimo procesas davė pradžią naujų struktūrų susiformavimui, žemės ūkio asociacijų steigimui. Santykinis žemės ūkio struktūrų dydis ir erdvinis pasiskirstymas skyrėsi atsižvelgiant į dekolektyvizacijos vykdymo metus, skirtingų vyriausybių vykdomą žemės ūkio politiką. Tarp mažos kategorijos ūkių daugiausia vyravo trijų hektarų sklypai. Prastai aprūpinti, jie tapo priklausomi nuo žemės ūkio asociacijų, teikiančių joms platų paslaugų spektrą. Nedideli ūkiai, kuriuos atstūmė tiek rinka, tiek valdžios institucijos, padėjo daliai kaimo gyventojų įveikti pereinamojo laikotarpio padarinius. Tvarios valstybės politikos nebuvimas gali sukelti rimtų socialinių problemų kaimo vietovėse. Dekolektivizacijos procesas nėra baigtas. Politinės tendencijos rodo, kad dėmesys turi būti telkiamas į šeimos ūkius. Modernizuojami šeimos ūkiai galės pasinaudoti Europos Sąjungos parama, kurios rezultatai didele dalimi priklausys nuo Lietuvos valdžios institucijų ir vietos veikėjų pasirengimo.Reikšminiai žodžiai: Agrarinė reforma; Agriculture; Agriculture policy; Demokratizacija; Forms of agriculture enterprises; Politinės partijos; Privatizacija; Privatization; Social relations; Sovietai; Žemės ūkio bendrovės; Žemės ūkio politika; Žemės ūkis; Agrarian reform; Agricultural companies; Agricultural policy; Agriculture; Agriculture policy; Democratization; Lithuania; Political parties; Privatizacija; Privatization; Socialiniai santykiai; Soviets; Žemės ūkio politika; Žemės ūkio įmonių formos; Žemės ūkis.