Litwa i Napoleon w 1812 roku

LTPrie Lietuvos Napoleonas pirmą kartą priartėjo 1806-1807 m. Kariaudamas su Prūsija ir Rusija Napoleonas ėmėsi žygių organizuoti sukilimą rusų armijos užnugaryje, kuris galėjo būti svarus argumentas derybose su Aleksandru I. Varšuvos kunigaikštystės sudarymas sužlugdė lietuvių viltis atkurti savo valstybę jau 1807 m., nors liko viltis to paties Napoleono pagalba tai padaryti vėliau. Rusija iš pradžių bandė diskredituoti prancūzų poziciją lenkų atžvilgiu ir kartu ėmė ruoštis karui su Napoleonu. Planuoti karo veiksmus pasitinkant Napoleoną Vokietijoje pasirodė nerealu, niekaip nepavyko ir lenkus patraukti savo pusėn. Todėl pasirinkta gynybinė taktika, karinio konflikto pradžioje užleidžiant priešui vakarines teritorijas. To paties plano pagrindu imta galvoti, kaip neutralizuoti Lietuvos visuomenės pronapoleoniškas nuotaikas bei ATR atkūrimo iliuzijas. Bandyta išnaudoti galimybes susijusias su M.K.Oginskio grupuotės planais. Suprantama, ne juos ta ar kita forma įgyvendinant, o stiprinant lietuvių separatizmą artėjančio visaapimančio konflikto akivaizdoje. Knygoje pabrėžiama, kad lietuviai visgi nepalaikė autonominės LDK idėjos. Reikia įsisąmoninti, kad viena 1812 m. pralaimėto karo priežasčių buvo tai, kad Napoleonas pamiršo Lietuvą. Nepadėjo sustiprinti vietos administraciją, neskyrė lėšų Lietuvos kariuomenei organizuoti. Pastarieji dalykai būtų kiek pakoregavę padėtį 1812-1813 m. žiemą, o ir 1813 m. kampaniją Napoleonas būtų galėjęs pradėti patogesnėje situacijoje. Kaip bebūtų, tikrovėje Napoleoną ištiko katastrofa, ir lietuviai brangiai sumokėjo už savo įsipareigojimus prancūzų imperatoriui.Reikšminiai žodžiai: Aleksandras I, 1777-1825 (Aleksandr I, Alexander I); Autonomija; Baudžiavos panaikinimas; Istorija; Istorija (XIX a.); Karai; Konfliktai; Konfliktai, politiniai; Lietuvos daliniai; Okupacija; Politika; Rusijos imperija (Russian Empire); Valdžia; Valdžia, valstybinė; Abolishment of Serfage; Alexander I; Authonomy; Conflicts; Conflicts, politic; Government; History; History (XIX c.); Lithuania; Lithuanian Army; Occupation; Politics; Rule; Russian Empire; War.

ENNapoleon for the first time approached Lithuania in 1806–1807. While fighting against Prussia and Russia, he began organising the uprising in the Russian rear, which could be a weighty argument in negotiations with Alexander I. The formation of the Duchy of Warsaw dashed Lithuanians’ hopes to restore their state already back in 1807, although they hoped to achieve it later with the help of Napoleon. At first, Russia attempted to discredit the French position with regard to Poles and began to prepare for the war against Napoleon. It turned out unrealistic to plan military operations meeting Napoleon in Germany, and Russia failed to buy over Poles. Therefore it chose the defensive tactics of conceding western territories to the enemy at the onset of a military conflict. The same plan was taken as a basis to neutralise the pro-Napoleon position of Lithuanian society and the illusion of restoring the Polish-Lithuanian Commonwealth. An attempt to make use of the opportunities related to the plans of Oginskis group was made. They aimed not to implement these plans, but strengthen Lithuanian separatism in the light of approaching all-embracing conflict. The book emphasises that Lithuanians did not support the idea of the autonomous Grand Duchy of Lithuania. It should be realised that one of the reasons for losing war in 1812 was that Napoleon forgot Lithuania. He did not help to strengthen local administration and did not allocate funds for the organisation of the Lithuanian army. These things would have slightly adjusted the situation in the winter of 1812–1813, and Napoleon could have started the 1813 campaign under more favourable conditions. Nevertheless, Napoleon faced a catastrophe in reality and Lithuanians paid a heavy price for their commitments to the French Emperor.