Laidotuvių rauda ir raudojimas - atlikimas ar būsena?

LTŠio straipsnio tikslas ir yra palyginti raudas, užfiksuotas natūralioje ir dirbtinėje (paprašius užrašinėtojui) situacijoje ir atsakyti į klausimą, kur yra raudos vieta tarp kūrimo ir atlikimo, kūrinio ir būsenos kategorijų. Tuo tikslu analizuojami ir lyginami penki garso ar vaizdo įrašuose užfiksuoti lietuvių mirusiųjų garbstymai, jų transkripcijos, raudojimo aplinka bei aplinkybės. Visų pateiktųjų pavyzdžių analizė rodo, kad raudos, kaip kūriniai, lieka tarp prozos, poezijos, muzikos ir garsinės emocijų raiškos, tarp to, ką suprantame kaip kūrinio atlikimą, ir metafizinės būsenos, kurioje būnant atsiveria kitąsyk sunkiai suvokiamos tradicinės kūrybos galios. Tik konkreti natūrali ar dirbtinė situacija, raudotojos talentas bei emocinė būsena lemia, kuri raiška vyrauja konkrečioje raudoje. Manytina, jog kaip tik toji tarpinė padėtis – išmoningas ir kartais netgi gluminantis stabilumo bei mobilumo derinys, emocijos protrūkiai ir struktūrinio modelio paisymas, – visos jos padalos sudaro raudojimo kalbą, kuri dar visai neseniai buvo būtinas apeigos elementas ir be kurios negalėjo būti deramai pagerbtas ir išlydėtas į anapus mirusysis. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Rauda; Laidotuvės.

ENThe purpose of this article is to compare laments recorded in natural and artificial situations (upon request of a folklorist) and ascertain the position of a lament in between creating and performing, as well as creating and state of mind categories. Five Lithuanian keens captured on sound and video recordings, their transcripts, lamenting environment, and circumstances were analyzed and compared for this purpose. Analysis of all supplied samples provided that laments are somewhere between the prose, poetry, music, and phonic expression of emotions, between something that we perceive as performance of a piece and a metaphysical state of mind, in which traditional creating powers—which are sometimes are hard to perceive—are manifest. Only a specific natural or an artificial situation, the talent of a mourner, as well as the emotional state determine the expression that predominates in a specific situation. It is thought that it is exactly this interim position—an ingenious and sometimes even stunning combination of stability and mobility, emotional outbursts, and regard to a structural model—all of these make the lamenting language, which just recently was a mandatory element of a ritual and without which a deceased could not have been properly honoured and seen off.