Lietuvių etninės muzikos atlikėjas : įvaizdis ir tradicija

LTStraipsnyje siekiama atskleisti, kaip šimtmečiams bėgant (XIX a. vidurys–XXI a. pradžia) kito šeimos ir kaimo bendruomenės požiūris į muzikantą ir kaip mainėsi muzikos atlikėjo statusas tradicinėje aplinkoje, keičiantis pačiai muzikavimo tradicijai ir jos funkcijoms. Nagrinėjant šią temą, sąlygiškai skiriami du etninio muzikavimo klodai: senoji tradicija, gyvavusi dar XIX a.–XX a. pradžioje, ir naujoji, atsiradusi XIX a. viduryje ir tebesitęsianti iki šių dienų. Senojoje tradicijoje tėvai muzikantai norėjo, kad vaikai tęstų muzikavimo, kaip šeimos ar giminės įprasminimo, tradiciją. Iš kartos į kartą buvo perduodami instrumentai, grojimo būdai, repertuaras. Naujojoje tradicijoje ši tendencija silpnėja: groti muzikantai dažniausiai išmokdavo patys, nusižiūrėję iš vakaronių muzikanto ir pan. Muzikantai buvo gerbiami kaimo bendruomenėje ir ypač senojoje tradicijoje. Šios pagarbos šaknys gali siekti žilos senovės laikus, kai instrumentą valdąs žmogus buvo traktuojamas kaip turintis antgamtinių sugebėjimų ir galbūt kažkada galėjęs būti sakralinių apeigų dalyviu. XIX a. II pusėje–XX a. muzikantai buvo vertinami pagal tai, kiek buvo atgroję vestuvių. Už grojimą vestuvėse senaisiais etniniais instrumentais mokama nebuvo. Užmokesčio muzikantui atsiradimą galima laikyti perėjimu iš senosios muzikavimo tradicijos į naująją. Keičiasi ir muzikanto statusas kaimo visuomenėje: iš gerbiamo bendruomenės nario muzikantas tampa amatininku. XX a. antrojoje pusėje grojimas vestuvėse muzikantams taip pat buvo tapęs pragyvenimo šaltiniu, tačiau sumažėjo muzikantų funkcijų ir jiems rodoma pagarba. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Etninė muzika; Atlikėjai; Tradicijos; Įvaizdis.

ENThe purpose of this article is to find out how over a long period (from the middle of 19th century to the beginning of 21st century) the attitude of the family and rural community was changing towards the musician, the status of the performer of music in the traditional community in the context of the evolution of both music making and music functions. For the purpose of this research, the author used a two-level classification of ethnic music making: old tradition (from 19th century to the beginning of 20th century) and new tradition (from the middle of 20th century until present day). In the old tradition, parents musicians wanted their children to continue the music-making tradition as a purposeful line of the family or kin. Instruments, playing techniques and repertoire have been transmitted from generation to generation. In the new tradition, the family tradition was dying out: musicians usually learn to play themselves imitating musicians who play in countryside evening-parties etc. The rural community respected the musicians, in particular, in the old tradition period. The origins of such esteem go back to ancient times when a person mastering his instrument was considered as having supernatural abilities. Supposedly, he was a participant in sacral rites. In the second half of 19th century and over the 20th century, the status of a musician depended on a number of wedding where he played. In the old tradition period, the musician received no payment for music making. The payment corresponds to the transition from the old tradition to the new one. The status of the musician have changed: the music-making now is merely one of the trades done for living.