Lenkinimo politika Vilnijoje : straipsniai ir dokumentai

LTXX a. buvo tarp dviejų kaimyninių tautų - lietuvių ir lenkų - dažnai konfrontuota beveik visose gyvenimo srityse, pradedant kultūra, religija ir baigiant švietimu, ekonomika. Susikūrus tautinėms lietuvių ir lenkų valstybėms Lenkijos vadovai siekė ginklu sunaikinti Lietuvos valstybę. Lietuva atkūrė savo nepriklausomybę anksčiau už Lenkiją (Lietuva - 1918 m. vasario 16 d., Lenkija - 1918 m. lapkričio 11 d.), nubrėžė sienas su kaimynais. Vokietija Lietuvą pripažino 1918 m. kovo mėn., o Tarybų Rusija 1920 m. liepos 12 d. sudarė taikos sutartį su Lietuva, tuo pripažindama Vilnių Lietuvai (Lenkija su Tarybų Rusija sienų sutartį pasirašė 1921 m. kovo mėn.). 1920 m. spalio 9 d. sulaužyta prieš dvi dienas pasirašyta Suvalkų sutartis ir Lenkija okupavo Vilnių. Iki 1938 m. buvo uždarytos beveik visos lietuviškos mokyklos, Lietuvių labdarybės draugija, Tautinis komitetas, Lietuvių mokslo bei " Ryto", Šv. Kazimiero, Ūkio draugijos, Mokytojų sąjunga ir net Sporto sąjunga. Nuo 1935 m. lietuvių vaikai galėjo stoti į lietuvišką gimnaziją tik tuo atveju, jei leido policija. Svarbų vaidmenį lietuvių ir lenkų santykiuose XX a. vaidino Bažnyčia. Daug aistrų kelia Armijos Krajovos vertinimas. Lietuvoje šie kariniai daliniai siekė dviejų tikslų: 1) vėl atplėšti Vilnių ir Vilniaus kraštą nuo Lietuvos ir prijungti jį prie Lenkijos; 2) "išvalyti" lietuvius iš to krašto, t. y. fiziškai juos išnaikinti. Knygoje stengiamasi supažindinti skaitytojus su šiais paminėtais ir kitais faktais. Dauguma šių straipsnių jau skelbti spaudoje, kiti publikuojami pirmą kartą.Reikšminiai žodžiai: Lenkai; Lenkinimas; Lietuviai; Lietuvių ir lenkų santykiai; Politikos istorija; Polonizacija; Tautinės mažumos; Tuteišiai (vietiniai); Vilniaus kraštas; Vilnius; "locals"; Lithuanian-Polish relations; Lithuanians; National minorities; Poles; Political history; Polonisation; Polonization; Vilnius; Vilnius region.

ENIn the 20th c., the two neighbouring nations, i.e. Poles and Lithuanians, confronted in practically all fields of life ranging from culture, religion to education and economics. After national Lithuanian and Polish states were established, Polish authorities sought to destroy the state of Lithuania. Lithuania was the first to restore its independence (Lithuania – on 16 February 1918, Poland – on 11 November 1918) and defined its borders with the neighbour. Germans acknowledged the independence of Lithuania in March 1918, and the Soviet Russia concluded a peace treaty with Lithuania on 12 July 1920 thus acknowledging Vilnius as part of Lithuania (Poland concluded a treaty on borders with the Soviet Russia in March 1921). On 9 October 1920, the Suvalkai treaty, which had been signed two days before, was breached, and Poland occupied Lithuania. Before 1938, almost all Lithuanian school, the Lithuanian Charity Fellowship, the National Committee, the Union of Teachers and even the Sports Union as well as other institutions were closed. From 1935, Lithuanian children could enter Lithuanian high school only upon the consent of the Police. Church played an important role in the relations between Lithuanians and Poles in the 20th c. The evaluation of the Armia Krajowa is also a very controversial issue. These military troops sought the following two goals in Lithuania: to separate Vilnius and the region of Vilnius from Lithuania and to annex it to Poland; 2) to remove Lithuanians from the region, i.e. to physically destroy them. The book seeks to familiarise the readers with these and other facts. The majority of these articles have been published before. Some of them are published for the first time.