Grožinė literatūra ir politika - prasilenkiančios kategorijos
LTVisa meninė kūryba (postmodernistinė nė kiek nemažiau) yra nesuinteresuota dvasinė veikla, ieškanti išeities iš empirinės tikrovės, iš imanencijos, iš šio pasaulio inercijos. Vadovaujantis tokiu požiūriu į meną ir traktuojant literatūrą kaip meno rūšį, akivaizdu, kad su politika, giliai įklimpusia imanencijoje bei empirinėje tikrovėje, čia prasilenkiama. Vis dėlto akivaizdu ir tai, kad sąlyčio taškų ar bent tokio sąlyčio regimybės esama. Šiame straipsnyje bandoma pažvelgti į politikos ir literatūros sankirtą ne iš politikos stebėtojo, o iš literatūrinių pozicijų. Konkrečių žymių literatūros ir kino kūrinių pavyzdžiu straipsnyje nagrinėjamas meno ir politikos santykis. Teigiama, kad tikras politinis romanas yra toks, kuris, vaizduodamas blogą santvarką, siūlo politinę alternatyvą. Toks romanas kaip grožinė literatūra arba kaip menas yra tiesiog neįvykęs, nesukurtas, grožinės literatūros istorijoje neegzistuojantis arba pateiktinas tik kaip politinio propagandinio nukrypimo pavyzdys. G. Orwello romanui „1984-ieji“ straipsnyje skirtas ypatingas dėmesys, nes tai retas atvejis, kai meniškas kūrinys yra prie politinės literatūros ribos, tačiau jos neperžengia. Jeigu pripažįstame, kad politika yra kolektyvinė valstybės tvarkymo ir bendruomenės gyvenimo interpretavimo sritis, turime pripažinti, kad atsvarą totalitarinei sistemai romane teikę asmeniški, intymūs dalykai yra politikos priešingybė. Romane „1984-ieji“ šitie dalykai tampa pasipriešinimo sistemai esme, tad romanas savo pozityviuoju aspektu yra reikšmingai antipolitinis.Reikšminiai žodžiai: Estetika ir politika; Literatūra; Literatūra ir visuomenė; Literatūros funkcijos; Literatūros kritika; Literatūros savitumas; Literatūros socialumas; Menas; Politika; Aesthetic and politics; Art; Functions of literature; Literary criticism; Literature; Literature and society; Particularity of literature; Politics; Sociability of literature.
ENSeen as a form of art, literature is a sphere of universals, indirect modes of expression and emphases on its own formal aspect. In this respect, literature is essentially different from discursive ways of expression, including politics. This, however, does not mean that one cannot make political inferences from literary works; it only means that a political message cannot be part of the essence of a true work of art. The author pays special attention to 1984, by George Orwell, and argues that this novel should not be regarded as an example of political literature. Although it clearly presents a negative picture of a political system, it does not argue for political alternatives to the totalitarian system; all alternatives presented in the novel are depicted as personal and intimate. The author also rejects the view that the evolution of literature is driven by power relationships or political agendas. [From the publication]
