Meno ir politikos santykio problema
LTPostmodernizmas skatina naujai pažvelgti į meno ir politikos ryšius. Šio straipsnio tikslas – aptarti Platono ir jo oponentų iš postmodernistų stovyklos pažiūras. Platonas ir jo šalininkai klydo, manydami, kad politiką galima apsaugoti nuo didesnio poetinės vaizduotės įsikišimo. Postmodernistai klysta, nenorėdami pripažinti, kad politika turi daugybę nepoetiškų elementų. Politika gali būti suvokiama kaip autonomiška visuomenės gyvenimo sritis. Tačiau kartu ji negali apsieiti be kitų kultūrinio gyvenimo formų pagalbos. Viena vertus, bet kuris menas gali būti palenktas į politikos pusę. Kita vertus, politika gana dažnai apibūdinama kaip menas. Tačiau santykio su vaizdiniais požiūriu politika nėra joks menas. Politikus domina visai kiti vaizdinių aspektai nei kūrėjus. Menininkai žaidžia vaizdiniais ir nesirūpina praktinėmis žaidimo pasekmėmis. Politika yra praktinio pasaulio dalis. Visos postmoderniosios politikos estetinimo strategijos yra pagrįstos klaidingos išvados pakišimu. Iš ganėtinai pagrįstos prielaidos apie estetinius politikos elementus padaroma klaidinga išvada apie estetinį šios veiklos pobūdį. Postmodernistai politinį gyvenimą suvokia kaip spektaklį, reginį ir manipuliacijas vaizdiniais. Apie estetinius dalykus šiandien jau kalba ne tik menininkai, bet ir politikai. Dauguma politikų šiandien veikia žinodami, kad piliečių sąmonė yra orientuota ne į politinių programų turinį, bet į pusiau meninius įvaizdžius ir lengvai įsimenamus šūkius. Tai turbūt didžiausias dabartinio postmodernaus politinio mąstymo iššūkis.Reikšminiai žodžiai: M. Oakeshottas; Menas; Platonas; Politika; Postmodernistai; Postmodernizmas; Art; M. Oakeshott; Plato; Politics; Postmodernism; Postmodernists.
ENThe aim of this article is to explain the single-sidedness of Plato and his opponents from the perspective of the postmodernist camp. Plato and his followers were wrong in thinking that politics can be protected from any major interference by one's poetic imagination. Postmodernists are wrong in not wanting to admit that politics has many elements which are not poetical. Postmodernists regard politics as similar to a spectacle, a performance, a play with images. From the theoretical point of view this approach has little benefit, and from the practical point of view it is dangerous. If one adheres to such an approach, a clear comprehension of the practical meaning of political events becomes blurred. [text from author]
