LTPalyginti su ankstesnėmis senosios Lietuvos literatūros istorijomis, šioje knygoje plačiau suvokiamas literatūrinio palikimo objektas. Išlaikoma nuo XX a. pradžios įsitvirtinusi tradicija priskirti senajai literatūrai visą XVIII amžių, tačiau literatūros (raštijos) proceso pradžia laikomi ne XIV a. pabaigos - XVI a. vidurio metraščiai, bet pirmieji XIII a. vidurio Lietuvos autogeniniai raštai. Dėl didelės valstybinės, tautinės, socialinės svarbos pristatomi Gedimino, Algirdo, Jogailos, Vytauto kai kurie aktai, laiškai ir kiti su jais susiję dokumentai, atkreipiamas dėmesys ne tik į jų turinį, bet - kur galima ir į stilistines ypatybes. Didžiausias šios knygos novatoriškumas yra tai, kad tiek lietuviškieji, tiek kitakalbiai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Mažosios Lietuvos tekstai suvokiami kaip integrali Lietuvos literatūros dalis. Pirmąkart šioje Lietuvos literatūros istorijoje apžvelgiamos „Vokiečių ordino XIII-XIV a. Kronikos“, kaip atskiros temos aprašomas stačiatikių, unitų, žydų, karaimų ir totorių literatūrinis palikimas. Šioje knygoje Lietuvos literatūra periodizuojama naujai. Senoji Lietuvos literatūra skirstoma pagal europinį modelį į keturias epochas: Viduramžius (XIII-XV a.), Renesansą (XVI a.), Baroką (XVII-XVIII a. vidurys) ir Švietimą, arba Apšvietą, (XVIII a. antra pusė). Tokia periodizacija leidžia aprėpti europiniame kontekste šešis pirmuosius Lietuvos raštijos ir literatūros šimtmečius - XIII-XVIII amžių. XIX a. literatūra plėtojosi jau tautinio sąjūdžio sąlygomis.Reikšminiai žodžiai: Senoji LIetuvos literatūra; Viduramžių Lietuvos raštija; Renesanso Lietuvos raštija; Baroko Lietuvos raštija; Švietimo epochos literatūra Lietuvoje; Lietuvos lotyniškoji literatūra; Leituvos lenkiškoji literatūra; Kristijonas Donelaitis; Old lithuanian literature; Lliterature of middle ages of lithuania; Renessaince literature of lithuania; Baroque literature of lithuania; Literature of enlightement of lithuania; Latin literature of lithuania; Polish literature of lithuania; Kristijonas Donelaitis.
ENThis book presents a wider perception of the literature heritage when compared with earlier histories of the Lithuanian literature. The author of the book adheres to the old tradition born at the outset of the 20th century to attribute works of the 18th century to the old literature. However, the literature (writing) process is considered to stem from the first Lithuanian autogenic writings of the mid-13th century. Some deeds, letters and other related documents by Gediminas, Algirdas, Jogaila and Vytautas are presented as documents of huge state, national and social importance, and attention is drawn to their content as well as to their stylistic peculiarities, where possible. The major innovation of this book is that texts of the Grand Duchy of Lithuania and Lithuania Minor produced both in Lithuanian or a foreign language are considered to be an integral part of Lithuanian literature. It the first time in the history of Lithuanian literature that the Chronicles of the Teutonic Order of the 13th–14th century are reviewed. This book presents a new periodization of the Lithuanian literature. The old Lithuanian literature is broken down according to the European model into four epochs: Middle Ages (13th–15th centuries), the Renaissance (the 16th ages), Baroque (the 17th–mid-18th centuries) and the Enlightenment (the second half of the 18th century). Such a periodization allows covering the first six centuries of the Lithuanian writing in the European context, i.e. the 13th–18th centuries. In the 19th century Lithuanian literature was developing under the national movement.