Kai žvilgsnis tampa balsu : pasakotojo ir fokusuotės problematika Jono Biliūno ir Jurgio Kunčino prozoje

LTStraipsnyje naratologiniu metodu analizuojama Jono Biliūno ir Jurgio Kunčino kūriniai. Bandoma susieti pasakotojo ir fokusuotės problematiką su teksto analize bei interpretacija: aiškinamasi, kokias papildomas prasmes tokia analizė suteikia. Analizuotuose tekstuose būdinga greita fokusuotės taikinių, homodiegetinio ir heterodiegetinio pasakotojo kaita, sąmoninga naracija, atskleista komentuojant patį užrašymo procesą. Pasakotojai dažnai yra nepatikimi arba dėl sąmoningos naracijos, arba dėl vidinės fokusuotės ir dėl to atsirandančio žinių trūkumo, arba dėl dalyvavimo istorijoje. Abu autoriai svarsto moters pasaulio problematiką. Biliūno „Liūdnos pasakos“ veikėjos Juozapotos dvasinis pasaulis susijęs su vyro pasauliu. Kad tai atskleistų, pasakotojas fokusuoja juos abu iš išorės ir iš vidaus, komentuoja jų mintis, veiksmus, aprašo aplinką. Kunčino novelėje „Liucija“ vyksta išorinės ir vidinės fokusuočių kaita pagal poziciją tekste. Kartais vidinės ir išorinės fokusuotės susipina ir sukuria dar įtikinamesnį ir gyvesnį vaizdą. Ir Biliūnas, ir Kunčinas iškelia nereikalingumo problemą. Biliūno pasakotojas dėl vidinės fokusuotės arba fokusuodamas atstumtuosius iš vidaus, mėgina sukelti užuojautą, svarsto, kodėl neteisingai su jais elgiamasi. Kunčino pasakotojo parodytas atstumtasis yra parodijuojamas, užuojauta susipina su pašaipa, pasibjaurėjimu, noras būti reikalingam sutapatinamas su nauda sau. Tiek Kunčino, tiek Biliūno kūryboje literatūra yra ideologija, ginanti žmogų. Tik Biliūno pasakotojas bando sukelti užuojautą, o Kunčino – kalba apie būtinybę šokiruoti.Reikšminiai žodžiai: Fokusuotė; Jonas Biliūnas; Jonas Bilniūnas; Jurgis Kunčinas; Lietuvių proza; Naratyvas; Pasakotojas; Shlomith Rimmon-Kenan; Focalization; Jonas Biliūnas; Jurgis Kunčinas; Lithuanian Prose; Narative; Narrator; Shlomith Rimmon-Kenan.

ENFocalization and narrator are components of narratology. According to the literary theorist J. Culler, the theory of narrative (narratology) relies on theories of narrative structure: on notions of plot, different kinds of narrators and focalizers, and narrative techniques. It is the poetics of narrative, attempt to understand the components of narrative, and analysis of how particular narratives achieve their effects. The term focalization was first used by G. Genette in 1972 in his study "Narrative discourse: An Essay in Method". According to G.Genette, focalization is point of view from which things are seen, understood, valued and felt. Later, in her study "Narrative fiction: Contempo­rary poetics" (1983), the literary theorist Shlomith Rimmon-Kenan discussed the types and facets of focalization and narrators. According to her, the one "who speaks" is narrator and the one "who sees" is focalizer. Using Rimmon-Kenan's narrative poetics, the article analyses four stories by J. Biliūnas and by J. Kunčinas. Narrator and focalization are versatile in both the authors' stories. The focalized are not persistent, narrators are homodiegetic and heterodiegetic, and are usually unreliable, either because of their participation in the story, or of internal focalization. There are some examples of self-conscious narration. Narratologic analysis provides an opportunity to give new interpretations of the stories, which were analysed by numerous of critics, and also suggests some possibilities to read yet not analysed stories. [text from author]