Tikros ir primestos kaltės : žydai ir lietuviai pirmuoju sovietmečiu 1940-1941

LTPirmaisiais sovietinės okupacijos metais (1940-1941 m.) antisemitizmas krašte peraugo į naują, žydams grėsmingą lygį. Istoriografijoje pažymima, kad Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) vadovybė, į kurią įėjo visų lietuvių politinių jėgų veikėjai, atšaukė svetingumo žydams Lietuvoje teisę ir primygtinai ragino juos apleisti kraštą. LAF Centro Berlyne antižydiški atsišaukimai bei kiti dokumentai neva pasiekdavo Lietuvą ir darė didžiulį poveikį lietuvių sąmonei. Straipsnyje pristatomas tyrimas, leidžiantis daryti išvadą, jog nėra įrodymų, kad LAF iš tiesų būtų kvietęs lietuvius žudyti žydus, kaip neretai tvirtinama. Lietuvių kaltinimai žydams taip pat buvo ir yra nepagrįsti. Duomenys rodo, jog 1940-1941 m. žydai nevaidino jokio ypatingo vaidmens sovietinės valdžios struktūrose, taip pat jos represinėse institucijose. Nuo sovietų valdžios žydai nukentėjo gal net labiau negu lietuviai: beveik perpus sumažėjo jų vidurinių mokyklų skaičius, buvo netoleruojama hebrajų kalba, švenčių dienos statuso neteko šeštadienis; skaudžiausiai žydus palietė turto nacionalizacija. Per vienerius metus buvo suimta beveik 500, o iš viso represuota 2,6 tūkst. žydų. Tarp 1941 m. birželio tremtinių žydų buvo 13,5 proc., kai tarp visų krašto gyventojų – maždaug7 procentai. Labai sustiprėjusį lietuvių priešiškumą žydams sąlygojo nemaža priežasčių, tarp kurių svarbiausios buvo dvi: pirma, skirtinga geopolitinė abiejų tautų orientacija; antra, XX a. 4 ir 5 deš. sandūroje lietuvių tautą apėmusi gili moralinė krizė, įsakmiai reikalavusi „atpirkimo ožio‘, kuriuo tapo žydai.Reikšminiai žodžiai: Antisemitizmas; Lietuvių aktyvistų frontas; Lietuvių-žydų santykiai; Pirmoji sovietinė okupacija; Sovietinė okupacija; Žydų-lietuvių santykiai; Anti-semitism; First Soviet occupation; Jewish-Lithuanian relations; Lithuanian Activist Front; Lithuanian-Jewish relations; Soviet occupation.

ENDuring the first years of the Soviet occupation the anti-Semitism in Lithuania reached a very dangerous for the Jews. Heads of the Lithuanian Activist Front, which included actors of all political powers of Lithuania, withdrew the rights of Jews to hospitality in Lithuania and strongly encouraged them to leave the country. Anti-Jewish withdrawals and other documents from the Centre of the Lithuanian Activist Front in Berlin reached Lithuania and had a huge impact on the conscious of Lithuanians. The article presents a research allowing to conclude that there is no evidence of the Lithuanian Activist Front encouraging killings of Jews, as it is usually accused of. Accusations against Jews made by Lithuanians were also unjustified. In 1940–1941 Jews had no significant roles in the structure of the Soviet authorities as well as in Soviet repressive institutions. The damage done by the Soviet authorities to the Jews was higher than that Lithuanians faced: the number of Jewish secondary schools was cut almost two-fold, the Hebrew language was not tolerated, Saturday was refused as a holiday day. The nationalisation caused the most significant damage to Jews. Over a period of one year almost 500 Jews were arrested, and the total number of repressed Jews reached 2.6 thousand. The rising hostility of Lithuanians towards Jews was preconditioned by several reasons, including: different geopolitical orientation of the two nations, and a deep moral crisis Lithuanians faced in the 4th and the 5th decade of the 20th century, which made them search for a “scapegoat”.

• Politikos mokslai / Political sciences
• Istorija / History