Nacionalinės atminties mediacija šiuolaikiniame mene ir Kęstučio Grigaliūno kūryboje

LTPastaraisiais dešimtmečiais vizualusis menas vis giliau panyra į atminties ir reliacinę estetiką, kuri siekia aktyvinti kolektyvinę atmintį, skatina prisiminimų ir minčių sąšaukas, atkuria yrantį vienumą ir tęstinumą, stiprina tas pasparas, kurios sutvirtina nacionalinę tapatybę. Šiuolaikinėje technokratinėje ir pohumanistinėje kultūroje atmintis perpildoma vaizdų ir informacijos, kuri nutolina istorinę praeitį, ją pakeičia vizualiniais pakaitalais, istorinėmis fikcijomis ir surežisuotomis tikrovėmis. Atminties meną puoselėjantys dabarties menininkai tampa savotišku priešpuoliu, siekiančiu išlaisvinti, prikelti, priminti praeitį, ją susieti su dabartimi, perkelti į gyvenamą tikrovę, vaizduotę, sąmonę, jausmų ir patyrimų sritį. Jie stengiasi prakalbinti praeitį peržiūrėdami kultūrinį palikimą ir dokumentinę medžiagą. Vis dažniau naudojamos efektyvios priminimo strategijos, kurios medijuoja ir atkuria atmintį. Straipsnyje siekiama aptarti Kęstučio Grigaliūno projektą „Mirties dienoraščiai“ šiuolaikinės kultūros ir meninės praktikos kontekste. Lietuvos ypatingajame archyve saugomą vizualinę medžiagą prikeliantis projektas, apmąstantis kriminalinę sovietinio režimo veiklą, yra simptomiškas atminties meno reiškinys, kuris medijuoja atmintį, išlaisvina visuomeninius ir individualius prisiminimus, ieško tautos bendrumo formų, gyvina sujungiančią atmintį. Taip pat tai yra postūmis mąstyti apie postatminties ir istorinės savimonės raišką šiuolaikinėje kūryboje, apie kintančias praeities įamžinimo formas ir reliacines meno galias.Reikšminiai žodžiai: Atminties vieta; Atmintis; Ekraninis menas; Individuali atmintis; Kolektyvinė atmintis; Kęstutis Grigaliūnas; Medijos; Menas; Nacionalinis tapatumas; Prisiminimas; Reliacinis menas; Tapatybė; Tremtis; Artwork; Individual memory; Kęstutis Grigaliūnas; Media culture; Memory; National identity; Relational art; Remembrance; The site of memory.

ENOver the last decade, visual arts have been going deeper into memory and relational aesthetics, which aims to activate collective memory, encourage linkups between memories and thoughts, recovers the vanishing unity and continuity, and strengthens the props consolidating the national identity. In the context of modern technocratic and post-humanist culture, memory is overfilled with images and information, which move the historical past into the shadow, replace it with visual substitutes, historical fictions and staged realities. Contemporary artists fostering the art of memory represent a specific counterattack aimed at liberating, raising and accepting the past, relating it to the present, moving it to the living reality, imagination, consciousness, and the domain of feelings and experiences. They are getting the past to talk through cultural heritage and documentary material. They more often use effective allusion strategies, which recover the past. The article seeks to discuss Kęstutis Grigaliūnas’ project “Mirties dienoraščiai” [Diaries of death] in the context of modern culture and artistic practice. The project restoring the visual material of the Lithuanian Special Archive to life and reflecting on criminal activities of the Soviet regime is a symptomatic phenomenon of the art of memory, which recovers the memory, liberates social and individual remembrances, seeks for forms of national community and revives the uniting memory. It also encourages contemplations on the expression of post-memory and historical self-awareness in the contemporary art and the forms of commemoration and relational powers of art.