Tautinio tapatumo profiliai: dvi premjeros 1907 m. pabaigos Vilniaus lenkų ir lietuvių teatre

LTStraipsnyje aptariamos dvi 1907 m. lapkričio mėnesį Vilniuje vykusios premjeros – Stanisławo Wyspianskio „Vestuvės“ bei Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio „Blinda“. Abiem pjesėmis keliamas kolektyvinio identiteto klausimas. „Vestuvėse“ pateikiamas pliuralistinio, multietninio, įvairių socialinių motyvacijų vedamo visuomeninio darinio vaizdas. Kūrinys modernus ne tik savo scenine kalba (karnavalinė situacija, tautiškumo stilizacija, šėpos teatro parafrazė) – jis čiuopia modernios visuomenės vidinio konflikto jautriausias vietas. Inteligentija (nuo Žurnalisto, jau patyrusio, kaip komerciniame pasaulyje medijos gali perteikti tendencingą informaciją, iki Poeto) su skirtinga skepsio doze reaguoja į romantikų sukurtą didžios tautos mitologiją – mažiausiai kritiški jos atžvilgiu tebėra Jaunasis ir „su liaudimi susiliejęs“ Šeimininkas. Sunkiai skirdami istorinę atmintį nuo romantinės mitologijos, jie neturi ką pasakyti apyaušriu stovinčiai ginkluotai liaudžiai. „Vestuvės“ kvestionuoja visuomenės, kurios struktūra ėmė formuotis po personalinės unijos, vientisumą, atskleidžia inteligentijos ir liaudies bendrų istorinių tikslų krizę. Bendros kalbos nebuvimas suponuoja ne tik socialinį, bet ir etninį nesusikalbėjimą. Tekstas kelia subkultūrų poliarizacijos problemą. „Blinda“ labai pozityviai pateikia šį socialinį persigrupavimą, ypač išryškėjusi baudžiavos panaikinimo metu.Pagrindinis herojus yra žmogus už įstatymo ribų, skelbiantis „skyrybas“ dominuojančiai visuomenės daliai (šįsyk ne politinės valdžios turėtojai, o lenkiškajai bajorijai, tebeįsivaizduojančiai save intelektinio kapitalo saugotoja). Pjese žaismingai iškraunamos socialinės įtampos, kurios publicistiniame diskurse artikuliuojamos aštriai. G. Landsbergis-Žemkalnis pasitelkia tarp XIX a. jaunų valstietiškų visuomenių labai populiarų romantinį plėšiko įvaizdį, beveik nieko bendra neturintį su jo istoriniu prototipu. Nesudėtingo charakterio veiksmo herojus (agresija – neišvengiama porevoliucinė realija), žemaitis, yra puikus modelis valstietiškos kilmės lietuvių tapatumui kurti. Kintant socialinei savimonei, vartotojiškoje visuomenėje Blindos figūra išlieka populiari. XX a. pradžioje konsoliduojant visuomenę neparanku buvo vaizduoti vidinių prieštarų draskomą kolektyvinį individą. Todėl Wyspianskio kūryba to meto lietuvių recepcijoje regima arba kaip „lietuvių dvasiai svetimas“ lenkiškas (!) dekadentizmas (A. Jakštas), arba kaip universalesnių laisvių, kurias varžė tautos realijos, pranašavimas mene, kas turėjo lietuvių ir lenkų konfliktą išvesti į aukštesnio – universalios kultūros – dialogo lygį (L.A. Herbačiauskas). [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: G. Landsbergio-Žemkalnio "Blinda"; G. Landsbergio-Žemkalnio „Blinda"; Kolektyvinis tapatumas; Romantizmas; Stanislawo Wyspianskio "Vestuvės"; Stanislawo Wyspianskio „Vestuvės"; "Wedding"(Wesele") by Stanislaw Wyspianski, "Blinda" by Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis; Collective identity; Romanticism; „Blinda" by Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis; „Wedding"(„Wesele") by Stanislaw Wyspianski.

ENThe author discusses two premieres in Vilnius (November, 1907) - "Wedding" ("Wesele") by Stanisław Wyspiański and "Blinda" by Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis. Both plays are concerned with a collective identity problem. "Wedding" presents a view of the pluralistic, multi-ethnic social formation members of which follow different motivations. […] "Wedding," questions the integrity of society, which historically was joined by the Lithuanian - Polish personal Union and shows the disillusion of a general historical task: the way of acting is figured out differently by the intelligentsia and by "revolutionists". The lack of understanding presupposes not only social but also ethnic differences of languages. "Wedding" deals with the problem of polarization of subcultures. "Blinda" demonstrates the social regrouping from a very positive point of view. […] Blinda has a little in common with his historical prototype. The hero of not complicated character, a Samogitian , was a required model of national identity from the beginning of 20th century. It remained popular through a hundred years in spite of mutations of social self-consciousness. In the beginning of the 20th century, when consolidation of a nascent nation was so important, it was awkward to show the contradictory collective individual. So the oeuvre by Wyspiański in the reception of Lithuanians in 1907 was taken either as a Polish (!) decadence, uncongenial to "Lithuanian spirit", or as a prediction of universal liberty in the arts which are fenced in by national reality; it should guide Lithuanian - Polish conflict to the cultural dialogue. [From the publication]