Retorsijos įkaitai : lenkai Lietuvos Respublikoje 1918-1940

LTStraipsnyje mėginama trumpai atskleisti lenkų tautinės mažumos istoriją nepriklausomoje Lietuvoje 1918-1940 metais. Lenkų tautybės gyventojai Lietuvoje įsikūrė 18-19 a. polonizacijos proceso rezultate. Tarpukariu Lietuvoje 1923 metų rugsėjy įvykęs gyventojų surašymas parodė, kad valstybėje būta 2,06 mln. gyventojų, iš kurių 65,6 tūkst. lenkų, arba 3,23% gyventojų. 1923 ir 1926 metų rinkimų į Seimą pagrindu Centrinis lenkų rinkimų komitetas (Centralny Polski Komitet Vyborczy - CPKW), lenkų mažumos Lietuvoje rinkimų organizacija, paskelbė apytikrius duomenis, kurie pakoregavo surašymo rezultatus, susijusius su tautine krašto sudėtimi. Pagal šiuos skaičiavimus lenkų priskaičiuota per 202 tūkst. - 9,99%. Patikimų statistinių duomenų apskritai nėra. Lenkų tautybės gyventojai daugiausia buvo autochtonai. Užgimstantis lietuvių nacionalizmas etninės priklausomybės svarbiausiu kriterijumi laikė kilmę ir kraujo ryšį. Vadovautasi nuostata, kad visi autochtonai nepriklausomai nuo jų gimtosios kalbos yra lietuviai, kuriuos reikia skatinti sugrįžti į savo protėvių tautinę bendriją. Lietuvių tautinio atgimimo laikotarpis, Pirmasis pasaulinis karas, vokiečių okupacija, o labiausiai nepriklausomos valstybės kūrimosi bei egzistavimo laikotarpis vedė prie lietuvių-lenkų santykių poliarizacijos. Dauguma Lietuvos lenkų griežtai pasipriešino tautinės valstybės vizijai. Komplikuoti Lietuvos ir Lenkijos santykiai lėmė, kad tiek lenkai Lietuvoje, tiek lietuviai, gyvenantys Lenkijoje, vaidino svarbų vaidmenį politiniame Kauno ir Varšuvos konflikte.Reikšminiai žodžiai: 1919-1940; Atlietuvinimas; Lenkai Lietuvoje; Lenkija (Lenkijos karalystė. Kingdom of Poland. Poland); Lenkų tautinė mažuma; Lietuvių ir lenkų santykiai; Lietuvos ir Lenkijos santykiai; Sulenkėję lietuviai; Tarpukario Lietuva; 1919-1940; Interwar Lithuania; Lithuanian-Polish relations, Poles in Lithuania; Lithuanians Polonized; Polish minority; Re-assimilation.

ENThe article aims to briefly reveal the history of the Polish minority in independent Lithuania in 1918–1940. People of Polish nationality settled down in Lithuania in the 18th–19th c. in the result of the Polonisation. According to the official census from 1923, the total population of the Republic of Lithuania reached 2.06 million, with 65.6 thousand or 3,23% of them being Poles. In 1923 and 1926, based on the elections to the Seimas, the Central Polish Election Committee, the organisation of the Polish minority elections in Lithuania announced approximate data which corrected the results of the census related to the national composition of the region. According to these calculations, the number of Poles residing in the region exceeded 202 thousand (9.99%). Yet no reliable statistical data exist. The majority of residents of the Polish nationality were durable residents of the region. The emerging Lithuanian nationalism regarded the origin and the blood relations as the key criterion of ethnic origin. All authochtons irrespective of their native language are Lithuanians, who should be encouraged to return back to the predecessors’ national community. The period of the Lithuanian national revival, the first World War, the German occupation, and the period of establishment and existing of the independent state reached to the polarisation of the Lithuanian-Polish relations. The majority of Lithuania’s Poles opposed to the vision of the national state. The complicated relations between Poland and Lithuania determined the fact that both Poles in Lithuanian and Lithuanians in Poland played an important role in the political conflict between Kaunas and Warsaw.