Nuo Mindaugo raštų iki Karpavičiaus pamokslų : XIII-XVIII amžiaus LDK raštijos apžvalga

LTLiteratūros istorijos visais laikais turėjo didžiulės reikšmės. Ir Lietuvai ateina laikas pažvelgti į savo raštiją ne tik vienos kalbos, bet ir vienos valstybės požiūriu. Na, o kol plati akademinė nacionalinės literatūros istorija tik rašoma, pravartu bent trumpai aptarti galimą jos vaizdą. Tai kaip tik ir bandoma daryti šioje apžvalgoje. Klabėdami apie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raštiją, skiriame šias epochas: Viduramžių (1251–1521), Renesanso (1522–1596), Baroko (1597–1750) ir Švietimo (1751–1832). Kol gyvavo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, lietuviškieji raštai žengė tarsi atsilikdami nuo kitakalbės raštijos. Iš pradžių atotrūkis tarp jų bei raštų lotynų, slavų ir germanų kalbomis buvo didžiulis. Jis ir toliau būtų didėjęs, jei beveik tuo pačiu metu su tautinėmis Europos kalbomis lietuviškieji raštai nebūtų gavę naujo – knygos – pavidalo. Pastarasis suteikė jiems iki tol neturėtų galimybių greitai ir su nauda „apvaikščioti“ tautą bei valstybę. Kad ir patirdami trukdymų ir nuostolių, lietuviškieji raštai toliau pažengusius kitakalbius ėmė sparčiai vytis, įsisavindami visus įmanomus religinės ir pasaulietinės literatūros žanrus bei stilius. Kai žlugo Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, ant lietuvių raštijos pečių užgriuvo pati sunkioji – atsakomybės už tautos ir valstybės ateitį – našta. Dionizo Poškos, Simono Stanevičiaus, Simono Daukanto ir kitų XIX amžiaus pradžios šviesuolių raštais prigludusi prie Tėvynės praeities, lietuvių literatūra pasisėmė jėgų ir jau nebesunyko, kaip tai atsitiko su ja išauginusia, išmokiusia ir išlavinusia kitakalbe raštija.Reikšminiai žodžiai: Apžvalga; Barokas; Barokas (1597-1750); Istorija; Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK; Grand Duchy of Lithuania; GDL); Literatūra; Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK; Grand Duchy of Lithuania; GDL); Lietuvos karalius Mindaugas; Mindaugas Pranciškus Karpavičius; Raštija; Renesansas; Renesansas (1522-1596); Viduramžiai; Viduramžiai (1251- 1521); Švietimas; Švietimo epocha(1751-1832); Baroque; Enlightenment; History; Literature; Lithuanian Grand Duchy; Lithuanian King Mindaugas, Mindaugas Pranciškus Karpavičius; Middle Ages; Renaissance; Review; Baroque (1597-1750); Middle Ages (1251- 1521); Renaissance (1522-1596); Writing.

ENHistories of literature have always had immense significance. And it is time for Lithuania to consider its writing not only with regard to one language, but also with regard to one state. However, while the academic history of national literature is in the process of writing, it could be useful to briefly discuss its possible image. It is exactly what is attempted to do in this review. When discussing the writing of the Grand Duchy of Lithuania, the following epochs are identified: Middle Ages (1251–1521), Renaissance (1522–1596), Baroque (1597–1750) and Enlightenment (1751–1832). During the time of existence of the Grand Duchy of Lithuania, Lithuanian writing was lagging behind other languages. At first, the gap between them and scripts in the Latin, Slavic and German languages was immense. It would further enhance, if Lithuanian scripts as well as scripts in other European languages did not obtain the new form of a book. This form provides them with previously impossible possibilities of rapid and useful spread across the nation and the state. Notwithstanding obstacles and losses, Lithuanian scripts made after scripts in other languages by absorbing all possible religious and secular genres and styles of literature. When the Grand Duchy of Lithuania collapsed, Lithuanians faced the hardest burden – the burden of responsibility for the future of the nation and the state. Having attributed writings by Dionizas Poška, Simonas Stanevčius, Simonas Daukantas and other enlightened figure of the 19th century to the past, Lithuanian literature gained strength.

• Literatūrologija / Literary Studies
• Istorija / History