Laisvės fenomenas : problemos ir paradoksai

LTStraipsnyje nagrinėjamas socialinės tvarkos ir laisvės, saugumo ir laisvės, nuosavybės ir laisvės santykis, taip pat aptariamos esminės laisvės sąlygos bei jos garantijos. Socialinė tvarka yra labai svarbus instrumentas, priemonė siekti pozityvių tikslų - teisingumo, taikos ir stabilumo, užtikrinti visuotinę gerovę ir viešąjį interesą. Kartu tikslo ir priemonių dichotomija yra labai sąlygiška, nes, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, socialinė tvarka gali būti traktuojama ne tik kaip instrumentas, bet ir kaip savaiminis tikslas. Remiantis tokia išvada, straipsnyje kritiškai vertinami nusistovėję mąstymo stereotipai ir tarptautinių žmogaus teisių dokumentų klišės, pagal kurias žmogus demokratinėje visuomenėje visada laikomas išskirtinai tik tikslu ir niekada - priemone. Straipsnyje taip pat gvildenama problema, ar žala kitiems žmonėms gali būti padaroma pavojingais, rizikingais ar neteisėtais veiksmais arba visiškai nebūtinai tik išimtinai tokio pobūdžio veiksmais. Analizuojama, kokiu laipsniu visuomenės narių skirtingos pažiūros, įsitikinimai ir moralinės nuostatos lemia tai, kad tam tikro pobūdžio (pvz., dvasinė ir moralinė) žala, padaroma kitiems žmonėms, yra neišvengiamas skirtingai interpretuojamų socialinių vertybių rezultatas. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Laisvė; Laisvės fenomenas; Nuosavybė; Socialinė tvarka; Teisinis nihilizmas; Žala; Žmogaus teisės ir laisvės; Damage; Freedom; Human rights and freedoms; Legal nihilism; Phenomenon of freedom; Property; Social order.

ENThe article deals with the relationship between social order and freedom, security and freedom, property and freedom; the essential conditions of freedom and its guarantees are also discussed. Social order is a very important instrument, a means for achieving positive objectives - justice, peace and stability, ensuring universal well-being and public interest. Simultaneously, a dichotomy of purpose and means is very conditional, since, with account taken of specific circumstances, social order may be treated not only as an instrument, but also as an end in itself. Basing on such conclusion, the article gives a critical evaluation of the established thinking stereotypes and cliches of international human rights documents, according to which the individual in the democratic society has always been considered exclusively as a purpose and never as a means. The article also tackles the problem whether damage to other people may be caused by dangerous, risky or unlawful actions or absolutely unnecessary only exclusively by actions of such type. Analysis is made to what extent the different views, convictions and moral attitudes predetermine the fact that damage of a certain type (e.g., spiritual and moral), inflicted on other people, is the inevitable result of differently interpreted social values. [From the publication]