Dar kartą apie Sovijaus vardo etimologiją

LTSovijaus vardas pirmą kartą paminėtas 1262 m. Chronografe. Šio vardo etimologija, kaip ir pats pasakojimas apie Sovijų, sulaukė daugelio tyrinėtojų dėmesio. Tyrėjai savo etimologinius modelius daugiausia rėmė mitologiniais konstruktais, kuriuos tiek tyrinėjo, tiek patys kūrė, naudodamiesi vidinės rekonstrukcijos metodu, o pakankamai neatsižvelgė į kalbos duomenis, nesinaudojo autentiškais pirminiais šaltiniais, o tik šaltinio nuorašais bei perspausdinimais. Įdėmiau peržiūrėjus Archyvinio (XV a.) bei Vilniaus (XVI a.) Chronografo nuorašus paaiškėja, kad juose esama iki šio nepastebėto teksto fragmento apie Sovijų. Ši trumpoji Sovijaus mito redakcija teikia duomenų tiek folkloristams, tiek lingvistams. Taip pat atkreiptinas dėmesys į teksto fragmentą iš apokrifo apie biblijinį personažą Mechizedeką, kuris siužetu labai panašus į sakmę apie Sovijų. Nepamirština ir tai, kad 1262 metų Chronografas – proginis kūrinys, kuris parašytas praėjus dviem metams po 1260 metų Durbės mūšio, vokiečių ordino sutriuškinimo, kas sukėlė atitinkamą grandininę reakciją: išsilaisvino kuršiai, prasidėjo Didysis prūsų sukilimas, Lietuva šimtmečiui grįžo į pagonybę. Esant atitinkamoms istorinėms aplinkybėms kreipimasis į Sovijų negalėjo būti atsitiktinis. Chronografas atsiranda dėl istorinių įvykių, visuomeninio aktyvumo ir išsivaduojamojo baltų judėjimo. Sovijaus sakmė, sukurta istorinių kataklizmų metu, byloja apie Sovicą – „savo gausią giminę“.Reikšminiai žodžiai: Absoliutinio datyvo konstrukcija; Dativus absolutus; Etimologija; Sovijus; Tekstologinė analizė; Tikriniai vardai; Dativus absolutus; Etymology; Lithuanian; Proper names; Soviius; Textological analysis.

ENThe name Soviius was attested in Chronograph in 1262. There are three etymologies of this name: (a) Jonas Basanavičius and Norbertas Vėlius derive it from the Lithuanian pronoun savas 'one's own'; (b) Algirdas Julius Greimas relates it to the Lithuanian verb šauti 'to shoot', and Bronislava Kerbelytė reinforces this interpretation by folklore evidence; and (c) Vladimir Toporov traces this name to Proto-Indo-European *saue- (*sū-, *sue-) 'the sun'. A more thorough examination of the fifteenth-century Archival copy (kept in the Russian State Archive of Early Acts, Moscow) and of the sixteenth-century Vilnius copy (Library of the Lithuanian Academy of Sciences, Vilnius) reveals a previously overlooked fragment of the text about Soviius. This paper presents a textological analysis of the Soviius legend. A more thorough research leads to the conclusion that the legend was most probably translated by a person of Baltic extraction. The text contains a number of dative constructions (dativus absolutus) peculiar to Old Lithuanian and rarely met with in Old Russian texts. […]. [text from author]