Formy perfectum i ich funkcje w litewskiej gwarze puńskiej

LTBendrinėje lietuvių kalboje ir lietuvių kalbos Punsko tarmėje yra skiriamos paprastos ir sudėtinės veiksmažodžių formos. Paprastos tarmės formos iterativum (būtasis dažninis laikas), praeteritum (būtasis kartinis laikas, esamasis ir būsimasis laikai) atspindi situaciją, žinomą iš literatūrinės kalbos. Tačiau sudėtinėse formose randami tam tikri skirtumai. Literatūroje tokios yra perfekto (būtojo atliktinio, pvz., esu buvęs, buvo pirkusi) ir inchoatyvo (veiksmažodinių vedinių kategorija (dažniau tyrėjai ją laiko labiau klasifikacine semantine, o ne darybine kategorija), kuri žymi būsenos kaitą, pvz., kvailėti, turtėti, baltėti, dienoti) formos. Lietuvių kalbos Punsko tarmė neturi jokių inchoatyvo formų. Tarminio būtojo atliktinio laiko formos skiriasi nuo savo atitikmenų literatūroje dviem aspektais. Pirmiausia, aptariamoje tarmėje nėra gramatinės jungties, skiriančios būtojo atliktinio laiko vienaskaitos pirmą ir antrą asmenis bei daugiskaitos pirmą ir antrą asmenis. Literatūrinėje kalboje šią skirtį žymi asmenuojamoji „būti“ forma. Antra, lietuvių kalbos Punsko dialekte vartojama asmenuojamoji „turėc“ (literatūrinėje kalboje: turėti) forma kaip gramatinė jungtis, skirianti asmenis. Lietuvių kalbos Punsko tarmėje yra skiriamos dvi pagrindinės atliktinio laiko reikšmės: laiko ir modalinė.Laiko reikšmė toliau dalinama į rezultatyviąją (pvz., tarm. “Išlavus padlagi” – liet. “Aš išlaviau grindis”; rezultatas: grindys yra švarios) ir empirinę (pvz., tarm. “Aš būvis Vokietijoj” – liet. “Aš buvau Vokietijoje”; patyrimas: aš žinau, kaip ten gyvenama, kaip atrodo miestai ir kaimai). Modalinė reikšmė apima tokias dalis: imperceptyviąją (kalbėtojas pateikia informaciją, bet abejoja jos patikimumu), hipotetinę (kalbėtojas teigia, kad P yra galimas) ir sprendžiamąją (pagrįstą duomenimis, kai kalbėtojas sako, kad P yra galimas). Neseniai buvo pastebėta atliktinio laiko literatūrinių normų įtaka tarmei, pvz., būtojo atliktinio veiksmažodžio formos “būc” (tarm. būti) ir literatūrinės kalbos forma “būti” vartojimas kaip gramatinės jungties tarp būtojo atliktinio laiko pirmo ir antro asmens vienaskaitos bei daugiskaitos, taip pat tarmės dalyvio formų keitimas literatūriniais ekvivalentais. [versta iš angliškos santraukos]Reikšminiai žodžiai: Modalumas; Punsko lietuvių tarmė; Punsko lietuvių šnekta; Semantinė laiko kategorija; Semantinės laiko kategorijos; Veiksmažodinių formų sistema; Veiksmažodžio formos; Lithuanian subdialect of Punsk; Modality; Semantic category of time; Verbal forms.

ENIn the Lithuanian dialect of Punsk and in literary Lithuanian simple and compound verbal forms are distinguished. Simple dialectal forms (iterativum — the past iterative tense, praeteritum — the past non-iterative tense, praesens and futurum) reflect the situation known from the literary language. The differences, however, are found in the compound forms. In the literary variant those are forms of perfectum and inchoativum. The Lithuanian dialect of Punsk has no inchoativum forms. The paradigm of dialectal perfectum forms differs from its literary counterpart in two respects. Firstly, there is no copula in the dialectal forms of perfectum praesenti for the 1st and 2nd person, both singular and plural. In the literary language the role of copula is played by a finite form of the verb būti ('to be'). Secondly, the Lithuanian dialect of Punsk allows the use of a finite form of the dialectal verb turėc (literary: turėti) 'to have' as a copula. Two essential meanings of the dialectal perfectum are distinguished in the Lithuanian dialect of Punsk: a temporal and a modal one.Temporal meanings are further divided into resultative ones (e.g. dialectal Išlavus padlagi. - I have washed the floor. (+ result: the floor is now clean)) and experiential (asserting) ones (for instance, dialectal Aš būvis Vokietijoj. - / have been to Germany. (+ experience: I know how people live there, I know what cities and villages look like etc.). The modal functions, in turn, comprise the following meanings: imperceptive (the speaker reports information while expressing doubts as to its truthfulness), hypothetical (the speaker says that P is possible) and conclusive (based on physical results the speaker says that P is possible). Recently, an influence of literary norms on the dialectal form of perfectum has been observed. This includes the use of finite verb forms of the dialectal verb būc 'to be' and the literary būti 'to be' in the function of a copula in the 1st and 2nd persons singular and plural, as well as replacement of dialectal participle forms with their literary equivalents. [text from author]