Роль категории определенности

LTStraipsnyje nagrinėjamas apibrėžtumo ir neapibrėžtumo kategorijų vaidmuo senosios rusų ir lietuvių kalbų būdvardžių raidoje. Įvairiose kalbose ši kategorija išreiškiama skirtingomis formomis. Slavų ir baltų kalbose priemone, nurodančia objekto apibrėžtumą, buvo prisijungęs prie trumposios atributo dalies įvardis, taip sukūręs pamatą ir įvardžiuotinėms formoms. Pažymima, kad baltų kalbos iki šiol išsaugojo įvardžiuotinius būdvardžius, o slavų kalbose įvardžiuotiniai būdvardžiai tapo paprastaisiais. Tačiau lingvistikoje dėl ankstyvųjų slavų rašytinių šaltinių tyrimų stokos beveik nebuvo keliamas klausimas, ar minėtų kalbų būdvardžiai buvo panašūs tik pagal formą, ar panašumų buvo ir jų semantikoje. Autorė tyrinėjo XII – XIII amžiaus Uspenskio rinkinio tekstus ir dabartinės lietuvių kalbos tekstus. Konstatuojama, kad Uspenskio rinkinyje yra atitikmenų dviems lietuvių kalbų įvardžiuotinių būdvardžių formoms: išskiriančiajai ir nurodančiajai. Taip pat Uspenskio rinkinio ir dabartinės lietuvių kalbos bendras bruožas yra ryšys tarp galimybės sudaryti būdvardžio įvardžiuotinę formą ir jo leksinės reikšmės. Uspenskio rinkinio tekstuose neretai siekiama unifikuotai apiforminti apibrėžtumą visais atvejais, net tada, kai apibrėžtumas buvo išreikštas kitomis priemonėmis. Pabrėžiama, kad dabartinėje lietuvių kalboje apibrėžtumo neutralizacijos atvejai susilpnina kategoriją, ir pastebima kita tendencija: tais atvejais, kai apibrėžtumas išreikštas leksinėmis priemonėmis, įvardžiuotinės formos nevartojamos arba stebimas jų vartosenos įvairavimas.Reikšminiai žodžiai: Apibrėžtumo ir neapibrėžtumo kategorija; Apibrėžtumo – neapibrėžtumo kategorija; Būdvardžių formų semantika; Gretinimas su lietuvių kalba; Lyginamoji istorinė ir gretinamoji būdvardžių analizė; Paprastos ir įvardžiuotinės būdvardžių formos; Paprastųjų ir įvardžiuotinių būdvardžių formos; Senieji raštai; Comparative and contrastive analysis of adjectives; Contrasting with Lithuanian; Definiteness / indefiniteness category; Definiteness/indefiniteness category; Old scripts; Semantics of adjective form; Simple and pronominal adjective forms.

ENThe article analyses the role of categories of definiteness and indefiniteness in the development of adjectives in the old Lithuanian and Russian languages. In various languages, this category is expressed through various forms. In Slavic and Baltic languages, the means indicating to the definiteness of the object was the pronoun connected to the short part of the attributive thus creating the basis for pronominal forms. It is noted that the Baltic languages have preserved pronominal adjectives to the present day, whereas in Slavic languages, pronominal adjectives became ordinary adjectives. However, because of the shortage of research into early Slavic written sources, the question as to whether adjectives of the above languages were similar only in their form or also in their semantics, has barely been highlighted in linguistics. The author analyses texts in the Uspensky’s collections of 12th–13th c. and texts of the modern Lithuanian language. The author states that the Uspensky’s collection contains equivalents to two forms of pronominal adjectives in the Lithuanian languages: the defining and the indicative. The collection and the modern Lithuanian language also have a common feature, i.e. a link between the possibility of forming a pronominal form of the adjective and its lexical meaning. The texts of the Uspenky’s collection usually seek to unify the definiteness in all cases, even when the definiteness was expressed through other means. The author emphasises that cases of the neutralisation of the definiteness in the modern Lithuanian language weaken the category, and another tendency is being observed: in cases when the definiteness is expressed through lexical means, pronominal forms are not used or are used in a versatile manner.