Oscar Miłosz as translator: playing games with memory

LTStraipsnyje aptariama kultūrinio vertimo specifika Oskaro Milašiaus lietuvių liaudies pasakų bei sakmių vertimuose. Tyrime taikomas lyginamasis metodas, pasitelkiant J. Lotmano, H.G. Gadamerio bei P. Ricoeuro įžvalgas. Milašiaus vertimuose autentiškas lietuvių pasakos ir sakmės tekstas patiria tokį vertimo judesį: iš lietuvių kalbos į vokiečių kalbą, o iš šios – į prancūzų kalbą. Versdamas lietuvių pasakojamąjį folklorą, poetas siekė pristatyti lietuvių (t. y. baltų) kultūrą ne kaip kultūrinės periferijos fenomeną, bet kaip aukštos indoeuropiečių kultūrinės kokybės pavyzdį. Milašius pateikia aristokratiškai idealizuotą ir intelektualizuotą lietuvybės paveikslą, kartu atskleisdamas ryškias romantines kultūrinio vertimo tendencijas. Poetas-vertėjas savitai struktūruoja prancūzų (t. y. Vakarų) skaitytojo ir klausytojo suvokimą, keisdamas ar net griaudamas jo išankstines nuostatas dėl nepažįstamos lietuvių kultūros. Kadangi autorius traktuoja skaitytoją ir klausytoją kaip potencialą suvokėją, jis drąsiai, o neretai ir valiūkiškai eksperimentuoja, rizikuodamas dėl skaitytojo ir klausytojo gebėjimo suvokti pateiktą tekstą. Toks auditorijos potencializavimas tampa dar aktualesnis, kai vertimo tekstas yra orientuojamas į lietuvių skaitytoją, puikiai pažįstantį autentišką pasakos tekstą.Kai kuriuose vertimuose Milašius kaip modernistas atlieka džiazo improvizacijas folklorinio teksto pagrindu. Tokius vertimus galima būtų priskirti vadinamajam folk-shock, kur, beje, teksto aranžuotė nėra nukreipta į popkulturą. Įdomu pastebėti, kad Milašiaus lietuviškų pasakų ir sakmių vertimuose skaitytojo ir klausytojo kultūrinės atminties talpa yra konstruojama kaip privaloma kiekvienam save gerbiančiam išsilavinusiam asmeniui. Poetas-vertėjas žaidžia ne tik prancūzų ar lietuvių skaitytojo ir klausytojo kultūrine atmintimi, bet ir pasakos ir sakmės žanro bei kitų įvedamų literatūrinių žanrų atmintimi. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Hibridizuotas tekstas; Kultūrinis kodas; Kultūrinis vertimas; Kultūrinė periferija; Potencializacija; Verbalinė transkribcija; Verbalinė transkripcija; Žanro atmintis; Cultural code; Cultural periphery; Cultural translation; Hybridized text; Memory of the genre; Potentialization; Verbal transcription.

ENThe paper aims at the analysis of the specificity of cultural translation as reflected in Oscar Miłosz' translations of the ancient Lithuanian fairy-tales and legends. […] In Miłosz translations, the following translatory movement is observed: from Lithuanian into German and from German into French. The translator seems to struggle against the possible treatment of the Lithuanian folk texts as products belonging to cultural periphery. His aim was to introduce Lithuanian culture at its best, or rather at its Indo-European best. Miłosz offers the picture of idealized and intellectualized imaginary Lithuanity, thus demonstrating the translator's strong romantic inclinations. The poet-translator structures the understanding of the French audience by deconstructing and remodifying its possible pre-understanding of unknown Lithuanian culture. No doubt, he risks the foreign reader's capacity of comprehension, yet takes him/her as a potential reader. In Miloszean tales, an obvious potentialization of the audience is observed with respect to both French and Lithuanian readers: here the volume of cultural memory is constructed as obligatory to every self-respective educated person. The memory of the translator that enters into contact with the original text and thus receives creative stimulation turns to be a complex text in itself. The tales demonstrate his skilful manipulation with the systems of different cultural, linguistic and literary codes. In some of his translations, Miłosz successfully employs the Modernist manner of stylistic evocation and model of memory, at times developing a kind of jazz improvisations on a folk or legendary motif. […]. [From the publication]