Prasmės patirtis ir raštas

LTStraipsnyje analizuojama prasmės patirties santykis su raštu. Kas mokslo atsiradimui ir tradicijai yra svarbiau: prasmės intuicija ar jos užrašas? Straipsnio tikslas – parodyti, kad prasmės patirties ir rašto santykis gali būti suprastas tiktai transcendentalumo ir empiriškumo sankirtos perspektyvoje. Jacques’as Derrida apibūdina raštą kaip balso priešingybę, bet užmiršta, kad raštas turi būti siejamas su prasmės patirtimi. Edmundas Husserlis rašymo praktiką suvokia kaip empirinį idealių prasmių artikuliavimą. Raštas yra pasyvi prasmių patirties sedimentacija, kuri turi būti reaktyvuojama ir reaktualizuojama. Rašymas yra rizikingas veiksmas, kuris ne išvaduoja nuo kontingentiško pasaulio, o priverčia prisiimti atsakomybę. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Fenomenologija; Patirtis; Prasmė; Prasmė, patirtis, raštas, fenomenologija; Raštas; Experience; Meaning; Meaning, experience, writing, phenomenolgy; Phenomenolgy; Writing.

ENThis article analyses the relationship of the experience of meaning with writing. Is the intuition of meaning or the recording of it more important in scientific discovery and tradition? The goal of this article is to show that the relation of the experience of meaning and writing can be understood only from a perspective where transcendentalism and empiricism meet. Derrida accentuates writing as the opposite of voice, but forgets that writing must be correlated with the experience of meaning. Husserl understood the art of writing as the empirical articulation of ideal meanings. Writing is a passive sedimentation of the experience of meaning, which must be re-activated and re-realised. Writing is a risky activity, which does not set one free from a contingent world, but forces one to accept responsibility. [From the publication]