Naujasis klasicizmas šiuolaikinėje lenkų ir lietuvių poezijoje

LTStraipsnyje apžvelgiamos XX amžiaus antrosios pusės lenkų ir lietuvių naujojo klasicizmo ištakos, paralelinis vystymasis, principiniai skirtumai ir panašumai. Lenkų naujojo klasicizmo (neoklasicizmo) programa pratęsė Czeslawo Miloszo kūrybos idėjas. Gimtojo kraštovaizdžio panorama įsirėžė į Miloszo poetinę atmintį, o pasaulėvaizdį pripildė paslaptingos Lietuvos gamtos jausmo. Tas gamtos jausmas yra gamtamokslinio pobūdžio ir turi biografinę motyvaciją, tačiau poetui patiriant didžiuosius epochos lūžius, įgavo ypatingus intelektualinius turinius. Krikščioniškoji eschatologija tapo pagrindiniu Miloszo, o taip pat lenkiškojo naujojo klasicizmo diksursu. Miloszo brandžiojoje kūryboje gimtasis kraštovaizdis virsta Rojaus archetipu. Istorijos įsčiomis, pasaulio pradžios motyvu. Lietuviškasis naujasis klasicizmas didele dalimi formavosi Tomo Venclovos ir Miloszo intelektualinio ir kūrybinio dialogo lauke. Miloszo įtaka juntama net kelių lietuvių literatų kūryboje (nuo Kornelijaus Platelio iki Aido Marčėno). Lietuvių neoklasicizmui būdinga gamtos religijos fone apmąstyti savo europietiškąją laiko ir istorijos patirtį, jos sąveiką su krikščioniškąja eschatologija. Šiuolaikinė klasicistinių bruožų turinti lietuvių poezija reagavo ir į antikinę graikų filosofinę mintį, taip pat - į Senosios Europos, baltų bei Oriento (Vedų, budizmo) universalųjį palikimą. Tačiau tai labiau postmodernizmo kultūros fenomenas, nelyg postklasicizmas, nauja pasaulėjauta ir stilistika apibendrinantis lietuvių poezijos ir Europos istorijos patirtį. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Gamtos ciklo laikas; Klasicizmas; Krikščioniškoji religija; Lietuvių-lenkų literatūrų ryšiai; Neoklasicizmas; Postklasicizmas; Tiesinis istorinis laikas; Christian religious tradition; Classicism; Linear time in history; Links between Lithuanian and Polish literatures; Neoclassicism; Post-classicism; Time of the nature cycle.

ENThe article discusses the origins of the Polish and Lithuanian classicist worldviews and literary stylistic representations, analyses the parallel development of the two literatures, points out the major differences and similarities in the second half of the 20th century. The programme of the new classicism (neoclassicism), that became well established by Polish writers, was the continuing line of the ideas of Czeslaw Milosz. In contrast to romanticism, which mainly focused on the individual features of national self-awareness, the new classicism enables to conceptualize a more universal dimension of the European mentality and it relates to the Christian religious tradition as well as the most influential philosophical ideas and their reflection. The Lithuanian new classicism was mainly shaped by the intellectual and creative dialogues space, stretching in literature between Tomas Venclova and Milosz. The latter author's influence can be identified in the creation of several Lithuanian writers (from Kornelijus Platelis to Aidas Marčėnas). It is typical of the Lithuanian neoclassicism to reflect upon own European experience in time and history, and that is presented in the interactive relationship with the Christian eschatology against the background of religion and nature. The Lithuanian neoclassicism responds to the worldview and philosophical thinking of ancient Greeks, also to the universal heritage of Old Europe, Baltic and Oriental traditions. All that allows to treat this kind of writing as the phenomenon of post-modem cultural, sort of post-classicism, which is able to relate and present in generalized terms the experience of Lithuanian poetry and the European historical heritage. [From the publication]

• Pozityvizmo pabaiga, arba Apie nemeilę literatūros teorijoms / Aušra Jurgutienė. Metai. 2007, Nr. 10, p. 83-89.
• Tomas Venclova: biografijos ir kūrybos ženklai / Donata Mitaitė. Vilnius : Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2002. 223 p., [8] iliustr. lap.