Švenčiant Lietuvos vardo paminėjimą : krikščioniškos, pagoniškos ir ateistinės pamokos
LTAprašant krikščionių misionieriaus Brunono nužudymą pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose atsirado Lietuvos vardas. Praėjus porai šimtmečių po šv. Brunono kankinystės, 1250-1251 m. Mindaugas su savo sūnumis, žmona Morta ir būriu priklausančiųjų priėmė krikštą. Popiežius Inocentas IV subordinavo Mindaugą ir jo karalystę tiesiogiai Apaštalų Sostui. Tokiu būdu Lietuva galėjo įsijungti į krikščioniškų Europos tautų bendruomenę. Po Krėvos sutarties Jogaila pradėjo krikštijimo procedūrą visoje Lietuvoje. Nors ir pavėluotas lotyniškasis krikštas tam tikra prasme apsaugojo etnografinį lietuvių elementą, užkirsdamas kelią asimiliuojančiai stačiatikybei, kartu tapo stipria grandimi, jungiančia Lietuvą su viduramžių Europos bendruomene. Krikštas simbolizavo viešą atsisakymą pagonybės ir Lietuvos prisijungimą prie Romos tikėjimo bei aiškų posūkį į Vakarų krikščionybę bei kultūrą. Tačiau pagonybė nėra dingusi ir mūsų laikais: ji darosi akivaizdi tiek išvešėjusia astrologijos, burtininkų, tiek ezoterikos įtaka, tiek naujosios stabmeldystės kūrimu ar švenčių šventimu. Visuomenės nuomonės tyrimų rezultatai rodo dabartinės visuomenės ganėtinai amorfišką požiūrį į pagoniškus tikėjimus: nors apie 85 proc. respondentų pasisakė išpažįsta Lietuvoje praktikuojamus tradicinius krikščionių tikėjimus (Romos katalikų, stačiatikių, sentikių, evangelikų-liuteronų ir evangelikų-reformatų), tačiau į vadinamąjį senovės baltų tikėjimą palankiai žiūri 13 proc., indiferentiškai - 18,3 proc., nepalankiai - 59,8 proc. Apžvelgus tiek pavienio žmogaus, tiek visuomenės religingumo įsitvirtininio procesą, būtina daryti išvadą, kad vidinis ir išorinis religingumas turi eiti išvien. Viešumas ir privatumas - tai dalykai, susiję pamatinėmis vertybėmis.Reikšminiai žodžiai: Krikščionybė; Krikščionybė kaip savimonė; Lietuvos istorija; Lietuvos krikštas; Pagonybė ir šv.Brunono nužudymas; Pagonybė kaip savimonė; Tautiškumas. tapatybė; Šv. Brunonas; Christianity; Christianity as self-consciopusness; Identity; Lithuanian history; Nationality; Paganism as self-consciousness; Paganmism and the murder of St.Brunon; Sc. Bruno; The Baptising of Lithuania.
ENIt was in describing the murder of the Christian missionary Bruno that Lithuania’s name appeared in written sources for the first time. In 1250 or 1251, some two centuries after St Bruno’s martyrdom, Mindaugas, together with his sons, his wife Morta and a group of subordinates, was baptised. Pope Innocent IV subordinated Mindaugas and his kingdom directly to the Holy See. In this way, Lithuania was able to join the community of Christian European nations. After the Union of Krewo, Jogaila began the baptism process throughout Lithuania. Although the belated Latin baptism in a way protected the Lithuanian ethnographic element by preventing assimilatory Orthodoxy, it also became a strong link connecting Lithuania with the medieval European community. The baptism symbolised public renunciation of paganism, as well as Lithuania’s accession to the Roman faith and a clear turn towards Western Christianity and culture. Yet even now, paganism has not disappeared: it is becoming evident both in the growing influence of astrology, soothsayers and Esotericism, and in the creation of new idolatry or celebration of holidays. Public opinion surveys show a fairly amorphous attitude towards pagan beliefs in today’s society: although approximately 85% of respondents claimed to profess Lithuania’s traditional Christian religions (Roman Catholic, Orthodox, Old Believer, Evangelical Lutheran and Evangelical Reformed), 13% look favourably upon the so-called ancient Baltic religion, while 18.3% are indifferent and 59.8% are against it. Upon surveying the process of consolidation of religiousness of both individuals and society as a whole, a conclusion must be made that internal and external religiosity must go hand in hand. Publicity and privacy are the things that are related to core values.
