Social dialogue as an instrument for better governance of labour relations in the EU and Lithuania

LTSocialinis dialogas - tai dvišalis arba trišalis socialinių partnerių bendradarbiavimas priimant abiejų šalių suderintus susitarimus, konsultuojant šalis ir Europos Sąjungos institucijas. Europos Sąjungos (toliau - ES) plėtra tapo iššūkiu kolektyviniam visos Europos, įskaitant Lietuvos, gyventojų pajėgumui, jos institucijoms ir vyriausybėms, kad būtų užtikrinta demokratija ir geresnė gyvenimo kokybė. Plėtra sustiprina socialinio dialogo ir partnerystės būtinybę, sukuria naujas galimybes ES ekonomikai ir įmonėms, bet dar daug turi būti padaryta naujose valstybėse narėse nes partnerystė yra ypatingai svarbi vykdant ekonominius pertvarkymus. Tačiau ES plėtra meta iššūkį ir Europos socialiniam dialogu; Naujose valstybėse narėse dominuoja trišališkumas ir nepakankamai išvystytas dvišalis socialinis dialogas nacionaliniame ir sektorių lygmenyje. Dėl plėtros išauga darbo santykių tradicijų įvairovė, kuri reiškia, kad daugėja socialinių partnerių organizacijų, dėl ko sunkiau pasiekti susitarimus. Svarbu pažymėti, kad Europos Sąjungoje vyksta aktyvios diskusijos dėl socialinio dialogo teisinio reglamentavimo problematikos, dėl teisinio reglamentavimo modelio pasirinkimo ateityje Kadangi socialiniai partneriai savo funkcijas įgyvendina įvairiu mastu, o ES teisė nepateikia unifikuotų normų socialinės partnerystės srityje, tai paliekama reglamentuoti valstybių narių nacionalinės teisės normomis.Lietuvos Respublikos Vyriausybė, spręsdama įvairius socialinius klausimus, didelį vaidmenį skiria socialinio dialogo plėtrai. 2002 m. sausio 21 d. nutarimu Nr. 67 buvo patvirtintas Vyriausybės, profesinių sąjungų ir darbdavių organizacijų socialinės partnerystės plėtros 2003-2004 metų priemonių planas. Jame buvo numatyta atlikti socialinio dialogo Lietuvoje analizę, stiprinti socialinį dialogą tiek nacionaliniu, šakos, teritoriniu, tiek ir įmonės lygiu, remiantis ES ekspertų rekomendacijomis spręsti kolektyvinių sutarčių sudarymo bei kolektyvinių ginčų problemas. Šiame kontekste straipsnyje nagrinėjami socialinio dialogo reglamentavimo aspektai pagal ES ir Lietuvos Respublikos teisę, siekiant atskleisti sėkmingo socialinio dialogo pagrindus (atstovavimo institucijų pripažinimą, teisę vesti derybas, socialinio dialogo būdus ir priemones, t.y. informavimą ir konsultavimą ir kt.), taip pat socialinio dialogo subjektų bendradarbiavimo mechanizmus, t.y. jo įgyvendinimo priemones tiek ES, tiek Lietuvoje. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Social dialogue, labour relations, social partners.

ENSocial dialogue is bipartite or tripartite cooperation between social partners when executing agreements, concluded by and between the parties, consulting the parties and institutions of the European Union. The expansion of the European Union (hereinafter referred to as the EU) became a challenge for the collective abilities of the residents of the entire Europe, including Lithuania, the countries’ institutions and governments, in order to ensure democracy and better quality of life. The development increases the necessity for social dialogue and partnership, creates new possibilities for the economy and companies of the EU, however a lot needs to be done in new Member States since partnership is of utmost importance when performing economic reforms. However the expansion of the EU also gives challenge to the European social dialogue; the tripartite method is dominating in the new Member States and the bipartite social dialogue on the national and sectors’ level is insufficiently developed. As the result of the expansion the diversity of labour relation traditions increases, which results in the increase of the number of social partners organizations, which hinders to reach agreements. It is important to note that active discussions with regard to the problems of legal regulation of social dialogue and choice of the model of legal regulation are going on throughout the EU. Since social partners implement their functions in different scopes and the EU legislation does not provide any unified norms in the area of social partnership, the issue is left to the norms of national legislation of the Member States for regulation.