Post-socialist sensations : nostalgia, the self, and alterity in Lithuania

LTŠiame straipsnyje, remiantis etnografinais tyrimais, atliktais keliuose Lietuvos kaimuose ir Kaune, analizuojama nostalgija sovietmečiui. Biografinė patirtis ir posovietinė ekonominė bei socialinė marginalizacija paaiškina, kodėl žmonės ilgisi sovietinių laikų. Kaimo ir miesto gyventojai ilgisi socialinės ir ekonominės gerovės, o ne sovietinės politinės santvarkos. Jie neneigia sovietinio režimo nusikaltimų ir kitų žmonių kančių. Tačiau savo nostalgiškais prisiminimais jie pabrėžia savo kentėjimą posovietiniu laikotarpiu, kuris išreiškia jų socialinę ekonominę ir politinę atskirtį. Atskirtis yra ir viešo, ir privataus diskurso dalis. Šis diskursas sutinkamas ne tik žiniasklaidoje, politikų ar intelektualų pasisakymuose ir moksliniuose straipsniuose, bet ir kaimo ar miesto bendruomenėse. Nostalgija atsiskleidžia įvairiose kasdienybės situacijose. Nostalgija geresniems sovietiniams laikams išreiškia nesugrąžinamo laiko ilgesį, taip pat praradimo, negrįžtamumo, skausmo, sąstingio ir romantiško ilgesio emocijas. Nostalgija yra diskursas, kuriuo individas siekia atkurti savo orumą posovietinės istorijos kontekste. Nostalgija išreiškia atstumtojo savivoką, kartu ir norą būti pripažintam. Straipsnyje aptariamos įvairios jutiminės patirtys, kurios prikelia nostalgiškus prisiminimus ir kritinį diskursą dabarties atžvilgiu. Straipsnis pagrįstas kokybiniais nestruktūruotais interviu, gyvenimo istorijomis, dalyvaujančiu stebėjimu, žiniasklaidos analize ir archyvų duomenimis.Reikšminiai žodžiai: Atskirtis; Biografijos; Marginalizacija; Marginalumas; Nostalgija; Posovietinis; Post-sovietinė visuomenė; Savastis; Socialiniai pokyčiai; Sovietinė nostalgija; Alterity; Biographies; Identity; Marginalisation; Marginality; Nostalgia; Post-soviet society; Postsoviet; Social changes; Soviet nostalgia.

ENThis article explores nostalgia for socialism among some rural and urban communities in Lithuania. It focuses on the sensations, such as people's experiences of hunger or cold, that give rise to nostalgia and are reinterpreted through it. In this article I argue that nostalgia is a restorative discourse, through which an individual reclaims one's own dignity and respect by transposing himself or herself onto an idealized chronotope of the Soviet past. Nostalgia is also a way to claim recognition and inclusion in a post-Soviet mainstream society, which very often denies equal citizenship to those who long for Soviet times. [text from author]