Kant’s fourth antinomy and the odyssey of Levinas’s subject

LTStraipsnyje gvildenama Emmanuelio Levino iškelta asmens tapatybės problema. Darbe teigiama, kad Levinas sukūrė naują tapatybės konceptą, skirtingą nuo sukurtų Vakarų filosofijoje. Nežiūrint to, Levinas pasinaudojo ketvirtąja Kanto antinomija. Kantui ir Husserliui rūpėjo transcendentalus subjektas. Hegelis ir Sartras traktavo asmens tapatybę kaip savimonės problemą, t. y. kaip sąmonės galimybę atsigręžti į save pačią. Levinas prieštaravo tokiam požiūriui. Jis skatino savo filosofinį subjektą išsivaduoti ir leistis į nuolatinę kelionę, kurioje nėra galimybės sugrįžti atgal. Straipsnyje kaip tik ir svarstoma ši kintančios tapatybės, keičiančios viena kitą, galimybė ir kaip ji teoriškai galėtų būti susijusi su ketvirtąja Kanto antinomija. Darbe prieinama išvados, kad pasinaudodamas šia antinomija Levinas padėjo savo filosofiniam subjektui išsivaduoti iš laiko sekos pančių. Išsivadavęs iš dinamiškos laiko sekos subjektas ieško kito asmens kitoniškumo, kurio nepasigenda vienišas subjektas. Vadinasi, laiko klausimą Levinas susiejo su visuomeniškumo konceptu. Šiuo minties veiksmu Levinas sugrįžo prie ikifilosofinių savo minties šaltinių, kurių ištakos slypi Dostojevskio romanuose. Fundamentalios naujo Levino subjekto savybės – pažeidžiamumas, pasyvumas, minčių apsėdimas ir įkyrus jų persekiojimas – sietinas su Vakarų minties tradicija, kuri sprendžia įvairius asmens tapatybės klausimus.Reikšminiai žodžiai: Asmeninė tapatybė; Dostojevskis; Identitetas; Kanto keturios antinomijos; Kitas; Emanuelis Levinas (Emmanuel Levinas); Levinas, Dostojevskis, Kanto ketvirtoji antinomija; Subjekto tapatybė; Dostoyevsky; Identity; Identity of the subject; Kant's fourth antinomy; Levin; Personal identity; The other.

ENThe article analyses the problem of personal identity raised by Emmanuel Levinas. The author claims that Levinas created a new concept of identity, which differed from the ones developed in Western philosophy. Levinas used Kant’s fourth antinomy. Kant and Husserl were concerned with a transcendental subject. Hegel and Sarte interpreted personal identity as a problem of self-awareness. Levinas opposed to this opinion. He encouraged his philosophical subject to liberate himself and start a permanent journey with no possibility of returning back. The article contemplates on this possibility of a transforming identity and the way it could be theoretically related to Kant’s fourth antinomy. The author concludes that by using this antinomy, Levinas helped his philosophical subject to liberate himself from the chains of the succession of time. Having liberated from the dynamic succession of time, the subject seeks for otherness in another person. Therefore, Levinas related the issue of time to the concept of sociability. Thus he returned to pre-philosophical sources of his thought, which stem from novels by Dostoyevsky. The fundamental characteristics of Levin’s new subject are vulnerability, passiveness, thought possession. They are related to the Western tradition of thought, which deals with various issues of personal identity.