Stačiatikybės protegavimas Vilniaus gubernijoje IXI a. kaip etninių procesų veiksnys

LTLietuvą 1795 m. prijungus prie Rusijos, stačiatikybė pripažinta vienintele valstybine religija. Ji buvo proteguojama civilinėje teisėje, švietimo sistemoje, viešajame visuomenės gyvenime. Konfesiškai mišriose šeimose, kur vienas iš sutuoktinių buvo stačiatikis, visi gimę vaikai turėjo būti krikštijami tik stačiatikių cerkvėse ir auklėjami stačiatikių tikybos dvasia. Tai lėmė, kad nemažai Vilniaus gubernijos gyventojų iki XX a. pradžios buvo sustačiatikinta, kartu keitėsi ir daugelio jų kultūrinės preferencijos ir etninė priklausomybė. Rusifikacija labiau palietė unitais buvusius gyventojus gudus, mažiau gudus katalikus. Iškėlęs pavergtos tėvynės laisvinimo lozungus, lenkiškasis nacionalizmas turėjo kultūrinį ir moralinį pranašumą prieš rusiškąjį nacionalizmą. Svarbiausia institucija, saugojusi jaunąją kartą nuo stačiatikinimo ir rusifikacijos, buvo monoetniška lenkų ir lietuvių šeima. Katalikai lenkai (taip pat ir dalis lietuvių) mišriose su stačiatikiais šeimose atkakliau negu rusai stačiatikiai respektavo savo tapatybę. Tokiose santuokose gimusiems palikuonims lenkų kultūra atrodė patrauklesnė, negu rusų kultūra. Daugumą Vilniaus gubernijos lietuvių per bažnyčią veikusi polonizacija ir per valdžios institucijas veikusi rusifikacija pastūmėjo į originalų etninės asimiliacijos procesą: nemažai lietuvių iš pradžių sugudėjo, paskui sulenkėjo, tačiau liko katalikais. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Stačiatikybė; Vilnius; Etniniai procesai; Politika Vilniaus gubernijoje.

ENIn the 12th century Lithuania (Litva) was mentioned only ten times: six times in the Kievan Chronicle, which is one of the three old Russian chronicles of the 12th century and is a part of the Hypatian Codex and four times in the Novgorod First Chronicle. Taken as a whole, the said sources contain only five descriptions of military campaigns against Lithuania (three in the Kievan Chronicle). Historians have studied the problem in several aspects. Certain researchers were of the opinion that the records of the campaigns show the growth of Lithuanian powers after Lithuanians started ravaging the Russian lands. Other stated that only very powerful Russian rulers were able to reach and attack those lands. They admit that the mention of Lithuania shows the strong dukes’ rule period. Neither explanation is satisfactory. The article presents a new considerate analysis of the existing data on Lithuania, provided in the Kievan Chronicle and relates the data between each other to the extent it is possible. In reality there were very few early campaigns against Lithuania. One may distinguish the campaign by Mstislav I of Kiev in 1131 and two campaigns by Rurik Rostislavich in 1190 and in 1193. The following are all the mentions of Lithuania in the Kievan Chronicle: 1131, 1159, 1162, 1180, 1190 and 1193. It is easy to note that most campaigns are related with the Polotsk territories, even where the chronicle records are intended for describing the actions of Kiev dukes. The analysis shows that the mentions of Lithuania in the chronicles of the 12th century are the result of the specific practice of describing events in the Russian chronicles. The conclusion can be drawn that the information provided is a discussion of the information on the inside life in the Russian duchies, neighbouring Lithuania. Such a position would change the priorities of the study from a political text to an analysis.