Intuityvizmas ir Balys Sruoga

LTIntuityvistinė meno filosofija – tai dvasingumo ir gaivališkos žmogaus kūrybinės prigimties maištas prieš racionalią XIX a. epistemą. Pagrindiniai šio meno bruožai: estetizmas, subjektyvizmas, intuityvizmas. Intuityvistinė meno filosofijos pakraipa sudavė stiprų smūgį pozityvistinėms meno teorijoms, paskatindama egzistencinių ir ontologinių koncepcijų atsiradimą. To neišvengė ir dauguma lietuvių rašytojų. Tačiau apie Balio Sruogos intuityvizmo recepciją praktiškai nerašyta. Ir Algis Samulionis, ir kiti tyrinėtojai, tyrinėję Sruogos kaip simbolisto, dramaturgo, teatro ar literatūros kritiko kūrybą, ne kartą yra pastebėję, kad jo „spontaniškasis literatūros ilgesys“, „filosofinis užmojis“ savo šaknimis siekia H. Bergsono, A. Schopenhauerio, F. Nietzsche‘s metafiziką. Tačiau neretai šie teiginiai konkretizuojami nepakankamai analizuojant Sruogos tekstus. Šio straipsnio tikslas – atidžiai perskaityti Sruogos tekstuose cituojamus intuityvistus. Juk Sruoga skaitė ir vokiečių romantikus, ir formaliosios mokyklos atstovus, ir „gyvenimo filosofus“, „audros ir veržimosi“ teoretikus (I. Kantą, W. Dilthey‘ų, J.W. Goethe, F. Schillerį, H. Wolffliną, H. Bruno, kt.). Skaitė jis ir H. Bergsoną, ir B. Croce, dievino R. Rollando kūrybą (kurioje itin vertino „pašėlusią intuiciją“), A. France'ą, žinojo ir M. Proustą, nors ir ne itin dažnai juos citavo. Taigi intuityvistinės filosofijos apraiškas Sruogos tekstuose atrandame ir kūryboje, ir kaip konkrečią metodo, teksto, meno ir kultūros mąstymo bei matymo būdą. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Anri Bergsonas; Balys Sruoga; Benediktas Croce; Henris Bergsonas (Henri Bergson); Croce; Estetika; Filosofija; Intuityvizmas; Kūryba; Menas; Modernizmas; Žodis; Anri Bergson; Art; Balys Sruoga; Benedikt Croce; Bergson; Creation; Croce; Esthetics; Filosofija; Intuitivism; Lithuanian literature; Modernism; Word.

ENWe find expressions of the intuitivistic philosophy in Sruoga's texts both in his works, and as a way of reasoning and seeing method, text, art and culture. Sruoga read the German romantics, the representatives of the formal school, and the "life philosophers", the theoreticians of "Sturm und Drang" (I. Kant, W. Dilthey, J.W. Goethe, F. Schiller, H. Wolfflin, H. Bruno, etc.). He quoted H. Bergson and B. Croce in his articles and adored the works of R. Rolland (wherein lie especially valued the "wild intuition"). Sruoga, following Croce, links symbols and symbolism with intuitive poeticism. He searches for Croce's "syncretism of impressions" in the works of various authors and considers the artist an independent, free being. "Beauty", the object of the classical paradigm, is the center and nucleus of creation - the Crocean esthetic, the Bergsonian esthetic intuitivity. In pursuing this intuitive esthetics, he attempts to study specific authors, specific texts, and links intuitivity with cultural-historical material. Framed within the classical philosophy of life, the work is understood not only as a spontaneous esthetic structure, but also as a part of larger structures - the individual consciousness, society, the history of art. A writer's art - the forge of the word - is based on Aristotle's representation, intuitive cognition, and the Crocean "spirit" - the life of humanity, the history of its spiritual life, the philosophy of art as the philosophy of intuition in the context of the word, the thought, the work of art, and its reception.In accordance with Bergson, Sruoga accents the individual origin of art and asserts the critic's intuitivity, education, intellectuality, spirituality, constant pursuit of perfection, and ability to relate to the psychology of the author of the analyzed work. The problems of creation gain universal meaning in the works of both authors. The artist's act of creation is explained as a continual expansion of the borders of the mind and the creative space in pursuit of something new, as yet unknown. Not so much governed by the principles actualising intuitivity as living them, Sruoga subtly and ironically highlights his relation with the newest methodology of the creation and study of modern works of art. He gives priority to the paradigm of classical romantic, mentalistic philosophy and esthetics, yet takes an interest in the modern anthropological, analytical linguistic paradigm. This shows that Sruoga was particularly open and attentive to dialog with artists, works of art, and theoretical methodologies from any given epoch. [From the publication]

• Filosofija / Philosophy
• Literatūrologija / Literary Studies