LTNekaltumo bei savęs viktimizavimo reiškinys yra instrumentas, formuojantis determinizmo ir skurdo kultūras. Viktimizuotą sąmonę veikia tikėjimas, jog egzistuoja tariamai pasireiškiančios per slaptus, neapčiuopiamus asmenis grėsmingos ir bloga lemiančios pasaulio galios, kurios manipuliuoja pasauliu bei valdo jį iškreiptais veiksmais, tiesiogiai nusitaikydamos į pavienius pačius trapiausius ir pažeidžiamiausius veikėjus. Begalinė manipuliacija ir neribota galia – tai galutiniai tikslai, motyvuojantys blogio galias. V. Kavolis tokį reiškinį vadino determinizmo kultūra. Determinizmo kultūra taip pat yra modernioji barbarybė, kuri apibrėžia antisemitizmo tradiciją. Straipsnyje nagrinėjamas antisemitizmo reiškinys imperinėje Rusijoje, analizuojamas sovietinis antisemitizmas bei lietuviškojo antisemitizmo atspindžiai A. Maceinos, J. Griniaus filosofijoje ir šiandieninės Lietuvos viešajame gyvenime. Visgi akcentuojama, kad būtų netikslu tvirtinti, kad modernioji Lietuva bei kultūra visiškai negebėjo pripažinti Lietuvos antisemitizmo, nes kai kurie inteligentai ir viešieji asmenys pastaraisiais metais parodė nuoširdų susidomėjimą tiek žydų istorija, tiek bendrapiliečiais žydais. Tai skatina manyti, kad ateina nauja epocha, o sykiu iškyla ir nauja moralinė kultūra. T. Venclova stebėjo šį procesą, tikėdamasis, jog gims nauja mūsų kultūra, gebanti kritiškai žvelgti į save ir pasaulį. T. Venclovos diskursas apie holokaustą yra kaip orientyras, atkuriant simbolinį žydų ir lietuvių dialogą, nubrėžiantis etinius mąstymo orientyrus, padedančius šiam dialogui atgyti.Reikšminiai žodžiai: Antisemitinė politika; Antisemitinė vaizduotė; Antisemitizmas; Istorinė atmintis; Litvakai; Nekaltumas; Tomas Venclova; Viktimizacija; Antisemitic imagination; Antisemitic politics; Antisemitism; Hatred; Historical memory; Jewish identity; Lithuanian emigres; Litvaks; Litvaks'; Prejudice; Social criticism.
ENLithuania cherishes its historical memories of once having been a multi-ethnic, multi-religious, and multi-cultural political entity. Its political and cultural traditions do not allow the inexorable pattern of continuous and exclusive antisemitism. Lithuania, which emerged in the nineteenth and twentieth centuries, eventually departed from its time-honored tradition of religious toleration and multicultural existence becoming much more of a homogenous political actor in the age of nationalism. However, it introduced the now kind of minority policy by offering Lithuanian Jews cultural autonomy. Bearing in mind the political traditions of Eastern Europe, the fact was nothing short of miraculous. Lithuanian Jews enjoyed this policy from 1918 to 1926. World War II and the Holocaust in Lithuania, which caused the complete destruction of Litvak community and culture, closed a huge chapter of the saga of European Jews. Afler the war, antisemitism in Soviet Lithuania never was much different from the official antisemitic policies adopted by Soviet authorities. Some of more or less characteristically Lithuanian traits of antisemitism were developed among conservative and chauvinistic emigre circles. Yet the country was to reveal the full scale of prejudice and hatred after 1990. This article explores the trajectories of antisemitic imagination and the dynamics of antisemitic politics in modern Lithuania, as revealed and severely criticized by Tomas Venclova. [text from author]