Jungties konstrukcijos ir jų gramatinis kontekstas

LTStraipsnyje aptariamais jungties konstrukcijų atvejais profiliuojamas tapatumo santykis yra visai kategorijai bendras reikšmės elementas, leidžiantis greta lokatyvinės, egzistencinės, priklausymo reikšmės konstrukcijų kalbėti ir apie tapatumo reikšmės konstrukcijas, kurių jungties veiksmažodžiams būdinga ta pati struktūrinė tapatumo raiškos funkcija. Tačiau šis bendras reikšmės elementas neužkerta kelio jų funkcinei diferenciacijai. Priklausomai nuo to, su kuo tapatinamas subjekto vardažodžio referentas jungties konstrukcijose, jos gali atlikti požymio priskyrimo referentui, referento klasinės inkliuzijos ar dviejų specifinių referentų sulyginimo, arba ekvacijos, funkcijas. Veiksmažodžio „būti“ galimų turėti reikšmių įvairiose konstrukcijose analizė, leidžia apibrėžti jo predikatinį potencialą, arba reikšminį diapazoną, kurio atraminius taškus sudarytų „egzistencijos“ reikšmė, aiškiai paliudyta egzistencinėje konstrukcijoje, ir „tapatumo“ reikšmė, lengvai atpažįstama jungties konstrukcijose. Kitų aptartų konstrukcijų veiksmažodžių būti „leksinės“ reikšmės, kurias apibrėžiant „tautologiškai“ tenka remtis tų veiksmažodžių komplementų semantika ar konstrukcijos funkcija, kilmės atžvilgiu galėtų būti siejamos su viena ar kita iš minėtų pamatinių reikšmių. Veiksmažodžio „būti“ semantika tik prisitaiko prie įvairiems komunikacijos poreikiams pritaikytų / pritaikomų konstrukcijų reikšmės. Apibrėžiant konstrukcijos tapatybę svarbesni yra tie jos sintaksinės ir semantinės struktūros elementai, kurie lemia patį tos konstrukcijos pritaikomumą konkrečiai kalbos funkcijai.Reikšminiai žodžiai: Jungties konstrukcijos; Lietuvių kalbos sintaksė; Lietuvių kalbos gramatika; Copular constructions; Lithuanian syntax; Lithuanian grammar.

ENThe aim of the article is to contribute to a satisfactory classification of copular constructions. The author starts out by pointing out that a verbocentric theory of grammar yields little for an adequate analysis of copular and related constructions. A survey of the functions performed by the verb 'be' in the constructions under consideration shows that there is a semantic interdependence between verb meaning and the syntactic frame (argument structure). In view of this interdependence a construction grammar or cognitive grammar approach seems most promising. The author argues that little is to be gained from a proliferation of lexical meanings for the verb 'be' as a means of accounting for the properties of the individual constructions; rather, the focus should be on the aspects of syntactic and semantic structure that are most crucial to the predication, and on their correlation with the function of the whole construction. More specifically, with reference to copular constructions, particular attention should be paid to the semantic and/or referential properties of the (adjectival or substantival) nominal predicates. [From the publication]