Tariamosios nuosakos skaida : sinchroninės morfologijos problemos

LTStraipsnio tikslas – atskleisti tariamosios nuosakos priesagos/priesagų skyrimo ir traktavimo problemas dabartinėje morfologijoje ir pasiūlyti tam tikrus jų sprendimo būdus. Prieštaravimų dėl tariamosios nuosakos priesagos/priesagų dabartiniuose morfologijos darbuose dar esti nemaža. Vertinimą ypač apsunkina tai, kad ši skaida ypač lakoniškai argumentuojama. Apžvelgus pagrindinius tyrinėjimus išsiskiria dvi pagrindinės nuomonės: viena skiria keletą tariamosios nuosakos priesagų (jų skaičius įvairuoja), kita – vieną aptariamosios nuosakos priesagą. Sinchroniniu aspektu ypač menkai argumentuojama vienaskaitos 1 asmens formos skaidos problema (tiek dėl skirtingos priesagos, tiek dėl priesagos ir galūnės ribos skyrimo). Mažai gilinamasi ir į vienaskaitos 2 ir 3 asmens formų skyrimo problemą: laikantis minėtos „Dabartinės lietuvių kalbos gramatikos“ koncepcijos, abi šios formos formaliai yra be galūnių – nesvarbu, kad 2 asmens formai „ei-tum“ turėtų būti pripažinta nulinė galūnė, o 3 asmens forma „ei-tų“ jos iš principo negali turėti, nes ją sudaro grynas (supyno) kamienas. Kyla klausimas, ar formaliai šias formas skiria tik fonetinis priesagos variantas. Akivaizdu, kad morfologijos tyrinėjimuose nuomonės dėl priesagų skaičius bei dėl jų skyrimo kriterijų įvairuoja. Viena iš svarbiausiųjų tariamosios nuosakos problemiškos morfologinės skaidos priežasčių greičiausiai būtų šios nuosakos darybos modernėjimas, lėmęs nemaža netipiškų variantų atsiradimą lietuvių tarmėse. Sudėtinga šios nuosakos formavimosi istorija yra prisidėjusi prie tam tikros painiavos dabartinėje morfologijoje.Reikšminiai žodžiai: Tariamoji nuosaka; Sinchroninė morfologija; Kalbotyra; Conjunctive mood; Synchronic morphology; Linguistic.

ENThe morphological segmentation of the Lithuanian subjective mood forms from a synchronic point of view is a problem for which no satisfactory solution has been proposed until now. The basic question is whether the subjunctive mood markers can be reduced to one morpheme with several morphophonological variants, or whether several allomorphs should be recognised. The article discusses the views hitherto presented in the literature (Paulauskienė, Valeckienė, the Academy Grammar and the Grammar of Contemporary Lithuanian). The author points out that the synchronic analysis would be better served by positing a phonetically alternating -t-/-č- (<*(/) suffix. This would simplify the rules for derivation of the subjunctive forms. The assumption that there are two allomorphs, -čia- and -tų/-tum-, is more in agreement with diachronic analysis but poses morphophonological problems, as both the 2nd person eitum and the 3rd person eitų would have to be described as containing zero endings, which leaves the phonetic divergence unaccounted for. [From the publication]