Pedagogo asmeninio bendravimo su vaiku ypatumai, atsižvelgiant į skirtingų krypčių ugdymo{si) programas

LTSiekiant ugdymosi programose išanalizuoti asmeninio bendravimo turinio ypatumus, taikyti šie tyrimo metodai: bendrojo ugdymosi programos ir Katalikiško ugdymosi programos turinio kriterijų analizė; anketavimo medžiagos teminis grupavimas j lenteles; anketavimo medžiagos dviejų ugdymosi programų procentinis lyginimas. Straipsnyje iškelta hipotezė – asmeninis bendravimas yra ugdymosi natūralus reiškinys bei reikšminga dvasinė patirtis. Praktinio tyrimo metu atliktos trys apklausos, nagrinėjančios skirtingus tyrimo etapus: programų kūrimo proceso vertinimą ir sukurtų programų kokybės vertinimą. Taikant anketavimo metodologiją atskleistas numatomas skirtingų krypčių ugdymosi programų dvasinio bendravimo turinys. Tai vėliau bus derinama su įgyvendintu dvasinio bendravimo turiniu. Apklausos metu skirtingų krypčių ugdymosi programas „atstovaujančių“ žmonių skaičius nebuvo lygus. Kad darbo išvados būtų objektyvesnės, procentų lentelėse lyginamas ne galutinis skaičius, o vidinis duomenų išsidėstymas bendrojo ugdymosi įstaigos ir katalikiško ugdymosi įstaigos programose. Dvasinio bendravimo turinio programų analizė, makro- ir mikroaplinkos veiksnių analizė modeliuojant dvasinio bendravimo turinį, taip pat pedagogo asmeninio bendravimo su vaiku pagrindo programos dvasinio bendravimo turinio aplinkoje analizė atskleidžia pedagogo asmeninio bendravimo su vaiku ypatumus skirtingų krypčių ugdymosi programose.Reikšminiai žodžiai: Asmeninis bendravimas su vaiku; Pedagogas; Pedagogas, bendravimas su vaiku, ugdymo programa; Ugdymo(si) programa; Education (teaching) program; Education programme; Personal communication with your child; Teacher; Teacher, interaction wit student.

ENFor the analysis of peculiarities of personal communication content in learning schemes, the following research methods were employed: analysis of content criteria of the general learning scheme and the Catholic learning scheme, thematic grouping of questionnaire material into tables and comparison of two learning schemes of questionnaire material on a percentage basis. The article puts forward the following hypothesis: personal communication is a natural phenomenon of learning and a significant spiritual experience. During the research, three surveys were conducted examining different research stages – assessment of the creation process of schemes and assessment of the quality of created schemes. Questionnaire methodology revealed an expected content of spiritual communication in different types of learning schemes. This will later be harmonised with the implemented content of spiritual communication. During the survey, the number of people “representing” different types of learning schemes was not equal. Percentage tables show a comparison not of the final figure, but of internal distribution of data in schemes of the general education establishment and the Catholic education establishment, so that work conclusions will be more impartial. The analysis of spiritual communication content schemes, the analysis of macro- and microenvironment factors through the modelling of spiritual communication content and the analysis of environmental spiritual communication content of the framework scheme for an educator’s personal communication with a child show peculiarities of an educator’s personal communication with a child in different types of learning schemes.