Alberto Vijūko-Kojalavičiaus veikalo "Historia Lituana" recepcija Simono Daukanto darbe "Istorija Žemaitiška"

LTStraipsnyje tiriama, kaip XIX amžiaus pirmoje pusėje vyko perėjimas nuo retorinio prie individualaus kalbos vartojimo. Kaip parodė tekstologinė analizė, Simono Daukanto Istorijos Žemaitiškos pagrindinis tekstą organizuojantis šaltinis buvo Alberto Vijūko-Kojalavičiaus "Historia Lituana". Prieinama prie išvados, kad Daukantas perėmė ne tik "Historia Lituana" struktūrą, bet ir turinio bеі raiškos dalykus. Pasidavęs naujosios filologijos įtakai, Daukantas siekė reformuoti rašomąją kalbą, atskleisti lietuvių kalbos galimybes, todėl jo tekste pažodinio šaltinio vertimo atvejų labai nedaug. Kompiliuodamas Kojalavičiaus tekstą, jis kalbos pobūdžiu siekė išsiveržti iš veikale "Historia Lituana" vyraujančio universalaus racionalizmo, apibendrinto požiūrio, statiškumo - viso, ką lėmė to meto retorinė tradicija. Straipsnyje parodoma, kad iš retorinės tradicijos Daukantas Perėmė manieringosios, arba dirbtinės, iškalbos topus. Lyginant su Kojalavičiumi, jis vartojo kur kas daugiau manieringosios iškalbos topų. Manieringosios iškalbos topai kaip tradiciniai, skaitytojo atpažjstami teksto elementai turėjo padėti suvokti, jog tai tradicinis istorijos tekstas, tik parašytas lietuvių kalba; kartu jie suponavo prielaidą, kad skaitytojas kategoriškai neatmes autoriaus intencijų rašyti lietuviškai, naujų idėjų ir neleis nuvertinti autoriaus darbo. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: "Istorija žemaičių"; Albertas Kojalavičius; Albertas Vijūkas-Kojelavičius; Literatūra (XIX a.); Literatūra (lotynų k.); Simonas Daukantas; XIX amžiaus Lietuvių literatūra; 19th century Lithuanian literature; Albert Kojalowicz; Albertas Vijūkas-Kojelavičius; Lithuanian literature (in Latin); Lithuanian literature (nineteenth century); Samogitian history; Simonas Daukantas; Textology.

ENThe article investigates the transition from the rhetorical usage of language to its individual usage in the first part of the 19th century. Textological analysis shows that the main organizing source of Istorija žemaitiška (1834) by Simonas Daukantas was Historia Lituana by Albertas Vijūkas-Kojalavičius. The article analyses in detail how Historia Lituana by Kojalavičius influenced Istorija Žemaitiška by Daukantas. It is concluded that Daukantas adopted not only the structure of Historia Lituana, but also some of its content and of the means of expression. However, Daukantas, being under the influence of the new philology, sought to reform the written language and to unfold the possibilities of Lithuanian, so there are but few instances of word-for-word translation of the source in his text. In the aspect of language, he wanted to escape from the universal rationalism, generalized and static worldview - the qualities that were determined by the rhetorical tradition of the times. The article discusses the transformations of Daukantas's Lithuanian language and demonstrates that Daukantas adopted the topoi of manured (artificial) oratory from the rhetorical tradition. In comparison with Kojalavičius, he used many more such topoi. Topoi of mannered oratory, as traditional elements, easily recognized by the reader, were supposed to imply that Daukantas's was a traditional historical text, albeit written in Lithuanian; the use of topoi induced the reader not to feject the author's innovative intentions of writing in Lithuanian and in general not to devalue his work. [From the publication]