Lietuvos didikas - XIX a. antros pusės muzikos gyvenimo dalyvis

LTKalbant apie Lietuvos XIX a. antros pusės dvarų kultūrą, tyrinėtinu objektu tampa ne vien dvaras kaip tam tikra muzikos kultūros koncentravimosi ir jos sklaidos galimybių vieta bei būdas, bet ir dvaro savininko veikla, per kurią dvarų kultūra modernėjančioje Lietuvoje reiškėsi ir kuri aprašomu laikotarpiu akivaizdžiai kito. Dvarininkas iš mecenato ir siaurame rate pasirodančio muziko tampa taip pat ir miesto kultūros renginių organizatoriumi bei koncertantu viešose salėse. Publikacijoje atskleidžiama kaip turtingoji diduomenė, ilgą laiką palaikiusi muzikos plėtrą iš periferijos į centrą, t.y. miestą, žiūrėjo į pakitusio miesto muzikos gyvenimą, kaip ir ar integravosi į jį. Aptariama, koks buvo didiko, žemės valdų mieste ir provincijoje savininko, vaidmuo miesto muzikos gyvenimo baruose. Išskiriama pianisto grafo Tado Tiškevičiaus veikla, kitų grafų Tiškevičių dalyvavimas muzikiniame gyvenime, Juozapo Tiškevičiaus orkestro veikla. Aptariama Labdaros draugijos mokyklos muzikos skyriaus veikla, remiama Edwardo Romerio, bei šio dvarininko rūpestis bažnytinės muzikos reikalais. Daroma ir pagrindžiama išvada, jog tai, kad į miesto muzikinį gyvenimą įsiliejo asmenys, kuriems dėl jų luominės ir finansinės padėties buvo prieinama Vakarų kultūra ir pažįstamos Europos meno centruose vyravusios muzikos meno tendencijos, buvo pažangi tendencija. Jų žodis spaudoje ar pasirodymas koncerte dažnai tapdavo savotišku atskaitos tašku formuojant ir vertinant Vilniaus muzikinį gyvenimą, nustatant skonio bei meniškumo kriterijus. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Dvarai; Muzikinė kultūra; Didikų muzikinė veikla.

ENWhen discussing Lithuanian manor culture of the second half of the 19th century, the subject of discussion is not just a manor as a certain spot and way of concentration and dissemination of music culture, but also the activities of the owner, by which the manor culture manifested itself in the modernizing Lithuania and which underwent significant changes during the discussed period. The manor owner, who previously has been a patron and a musician for a close circle of friends, also becomes the organizer of the town’s cultural events and a performer in public halls. The article reveals how the rich aristocracy, which supported musical development for a long period of time transferred from the periphery to the city, how they viewed the music life in the changed city, how they succeeded in integration. The article discusses the role of a nobleman, land owner in the city and in the province in the music life of the city. The activities of pianist Count Tadeusz Tyszkiewicz and participation of other Tyszkiewicz family members in the music life, the activities of Joseph Tyszkiewicz orchestra are highlighted. The activities of the musical department of the school of the Labdara association, endorsed by Edward Romer and the concern of the said nobleman with the church music are discussed. The conclusion is made that the fact that the persons, to whom, due to their aristocratic and financial position, the Western culture was accessible and the trends of musical art, dominating in the European art centers were known, were accepted into the city’s musical life, was a progressive trend. Their statements in the press or performances at shows quite frequently became a certain starting point in formation and evaluation of the music life of Vilnius and establishing the taste and artistry criteria.