Alberto Vijūko-Kojalavičiaus "Lietuvos istorijos" kalbos

LTStraipsnyje atskleidžiamas personažų kalbėsenos pobūdis ir prasmė Alberto Vijūko-Kojalavičiaus „Lietuvos istorijoje“. Visi kalbėjimo atvejai yra klasifikuojami į grupes, pateikiama kiekvienos grupės kalbų pavyzdžių analizė, bandoma nustatyti kiekvienos kalbų grupės funkcijas, aptariamas kalbų santykis su antikinės istoriografijos kalbėsenos atvejais. Ryškiausia Kojalavičiaus „Lietuvos istorijos“ kalbų funkcija yra ornamento vaidmuo. Įvairių retorinių priemonių ir figūrų turtingos, poetizmais aprūpintos kalbos sudaro tam tikrą pakylėtos stilistikos elementą Kalbos paprastai charakterizuoja kalbėtojus. „Lietuvos istorijoje“ yra visos trys antikinės retorikos išskirtos kalbų rūšys: teismo, epideiktinės ir deliberatyvinės (tarimosi) kalbos. Daugiausia yra deliberatyvinio tipo kalbų. Galima teigti, kad tarimosi kalbos, egzistuodamos į praeitį nugrimzdusiame Kojalavičiaus kūrinio pasakojime, suteikia praeičiai ateities perspektyvos bruožų, o tekstą praturtina sudėtingesniais elementais. Kai kur dvi ar kelios viena šalia kitos sudėtos trumpos kalbos sudaro beletristinio pobūdžio dialogus. Sekdamas Antikos suformuota istoriografijos tradicija, autorius kuria vaizdingą, nenuobodų skaityti veikalą, bet laikosi tam tikrų ribų ir nepereina į grožinio kūrinio plotmę. Tiesioginių kalbų sukurtas vaizdas yra ryškesnis, emocinė įtampa stipresnė, bet netiesioginio kalbėjimo, ne taip smarkiai išsiskiriančio iš teksto, yra daug daugiau, nei tiesioginio. Tai tinka istoriniam pasakojimui. Iš viso „Lietuvos istorijoje“ rastos 333 kalbos.Reikšminiai žodžiai: Albertas Vijūkas-Kojalavičius; Antikinė retorika; Istoriografija; Kalbos; Literatūra (lotynų); Lotyniškoji literatūra; Netiesioginė kalbėsena; Ornamentas; Retorika; Tiesioginė kalbėsena; Albertas Vijūkas-Kojalavičius; Antique retoric; Direct speeches; Historiography; Indirect speeches; Latin literature; Lithuanian literature (latin); Ornament; Retoric; Rhetoric; Speeches.

ENThe article reveals the nature and meaning of the discourse of characters in “Historia Lituana” by Alebrtas Vijūkas-Kojalavičius. The author classifies all the instances of the discourse to groups, analyses examples of speeches belonging to each group, attempts to determine functions of each group, and discusses the relation of speeches with instances of speech in antique historiography. The most prominent function of the speeches in “Historia Lituana” is the ornamental one. The speeches are rich in various rhetoric means and figures, poetisms, creating an elevated style. These speeches usually characterise the speakers. “Historia Lituana” contains all the three types of antique rhetoric: judicial, epideictic and deliberative speeches, the latter being most abundant. Therefore, it can be argued that deliberative speeches existing in Kojalavičius past-oriented narrative endow the past with features of the future and enhances the text with more complex elements. In some places, two or more short speeches go together to form a dialogue of belletrist nature. By following the antique historiography tradition, the author creates a picturesque and engaging work, yet adheres to certain limits without entering the domain of fiction. The image created through direct speeches is more vivid, the motional tension is stronger, however, indirect speeches, which are not so highlighted, prevail in the text. It is suitable for a historic narrative. “Historia Lituana” contains 33 speeches.