LTStraipsnyje analizuojamas pilietinis nepaklusnumas kaip teisėta kova tiek už naujoves visuomenėje, tiek prieš išderinančius valdžios veiksmus. Pirmojoje dalyje išskleidžiama Johno Rawlso pilietinio nepaklusnumo samprata jo teisingumo teorijos kontekste. Keliami individo ir tautos kaip jo aplinkos, istorinės atminties ir kuriamo gyvenimo projekto klausimai. Pilietinis nepaklusnumas suvokiamas kaip individo vieša kova už savo egzistencinį projektą, tarpstantį nerimastingoje bendruomenėje. Teigiama, kad nėra ir negali būti tikslių teisingumo koordinačių: sąveikaudamos su mūsų kintančiu gyvenimo projektu, susiklojančiu su kitų bendruomenės dalyvių gyvenimo planais, jos nuolat keičiasi. Siūloma geografinę teisingumo prieigą keisti į biografinę, nes teisingumas iškyla tik individo gyvenimo plano šviesoje, kuri sklinda tam tikros visuomenės erdvėje, be to, teisingumas, veikiamas kintančios individo ir bendruomenės sąveikos, yra gyvas, besimainantis reiškinys. Antrojoje dalyje nagrinėjama LDK konfederacija (1792–1793 m.) kaip pilietinio nepaklusnumo atvejis. Išvadose teigiama, kad pilietinis nepaklusnumas kaip teisėta reakcija į valdžios sprendimus išreiškia individų, susibūrusių į bendruomenę, laisvės lygį tam tikroje visuomenėje. Tai išbandymas visuomenei, ieškančiai savo tapatumo. Tapatumo kūrimas reikalauja tam tikros anarchijos, pradų išjudinimo. Dvasinė anarchija – visuomenės tapsmo aspektas: teisingumo ir moralumo pradai išjudinami išeinant į kitą kalbinės tvarkos (logos) kūrimo lygmenį.Reikšminiai žodžiai: Identitetas; Laisvė; Pilietinis nepaklusnumas; Tapatumas; Tauta; Teisingumas; Civil disobedience; Freedom; Identity; Justice; Nation.
ENThe article analyses civil disobedience as a legal fight for novelties in society and against the authorities’ eccentric actions. The first part is dedicated to John Rawl’s concept of civil disobedience within the context of his theory of justice. The issues of an individual and a nation as his environment, of historical memory and the life plan to be created are analysed. Civil disobedience is interpreted as a public fight of an individual for his existential project in the troubled society. According to the author, there are no exact coordinates of justice: they change continuously while interacting with our ever-changing project of life, which intersects with life plans of other members of society. The author offers to replace the geographic approach to justice with a biographic approach, since justice emerges only in the light of an individual’s life place spreading in a certain place of society, and, moreover, under the influence of the interaction between an individual and society, justice becomes an ever-changing phenomenon. The second part analyses the Confederation of the Grand Duchy of Lithuania (1792–1793) as a case of civil disobedience. The author concludes by claiming that civil disobedience, being a just response to the authorities’ decisions, expresses the level of freedom of individuals comprising a community. It is a challenge for a society in search for its identity. Development of an identity requires certain anarchy. Spiritual anarchy is an aspect of development of a society: the origins of justice and moral are shaken when moving into another level of creation of linguistic order (logos).