"Neužvydėtina dalia juodo pranašo" : tezė ir ironija Vinco Kudirkos raštuose

LTImperatyvinė Kudirkos laikysena skleidžiasi dviem kryptimis. Patetiniai poetinių tekstų imperatyvai dažniausiai išsakomi liepiamąja nuosaka bendruomeniniam adresatui; jų svarba perteikiama kalbėjimo teziškumu, beapeliaciniu kategoriškumu. Kita imperatyvinės laikysenos sklaidos kryptis Kudirkos raštuose –satyra (literatūrinė ir publicistinė). Poezijoje imperatyvai išsakomi kaip tam tikri vertybiniai orientyrai; literatūrinėse ir publicistinėse satyrose jie skleidžiasi įgyvendinimo galimybių lauke. Jausminis angažuotumas, emociškai sutampant su kalbamu dalyku, šiuo atveju nebėra ir nebegali būti vientisas. Satyrose imperatyvas pasirodo kaip sutrikdyta veiklos nuoroda, atsiradus pertrūkiui tarp „privalau“ ir „galiu“ plotmių. Tezė tampa ironišku pasakymu. Kudirkos imperatyvų dvisklaida – patetinė-teziškoji ir satyrinė-ironiškoji – visų pirma liudija jų autentiką: imperatyvai, kurie siekiasi „galiu“ sferos, nėra tušti žodžiai, jiems būtinas performatyvumas, žodžio ir veiksmo dermė. Straipsnyje, remiantis „Tėvynės varpų“ publicistika ir atsiribojant nuo žanriškai „grynų“ satyrų, tiriama, kaip imperatyvų tezės išbandomos tikrovėje. Didžiausias dėmesys skiriamas publicistikoje užfiksuotiems atvejams ir situacijoms, kai tiesosaka transformuojasi į ironiją – plačiausia prasme dviprasmišką kalbėjimą; šie įtrūkiai publicistiniuose straipsniuose kartais išauga iki satyrinių epizodų, kuriuose pajuoka skleidžiasi nuo ironijos iki tiesioginės invektyvos (priešininko paniekinimo, įžeidimo negatyviais pasakymais). Analizuojama šio tipo ironijos kilmė ir pirminė sklaida, nebūdinga žanrui.Reikšminiai žodžiai: Autoironija; Imperatyvas; Ironija; Kudirka; Publicistika; Satyra; Tezė, ironija; Vincas Kudirka; Imperative; Irony; Journalism; Kudirka; Kudirka's essays; Satire; Self-irony; Thesis; Vincas Kudirka.

ENHerein the imperative discourse of Vincas Kudirka spreading in two forms - poetry (pathetic, thesis imperatives) and satirical essays (ironical and indirect imperatives) are discussed. Irony is not naturally essential for satire, it results from a communicational situation in order to impress a target reader and involve him/her into the own system of imperatives. Frequent use of irony in Kudirka's essays is related directly to the ambience of the public space at the end of the 19th century and the emotional state of the author arising from the violated truth and dignity. [text from author]