"Res admirabilae" : lietuviškoji ikikritinės I. Kanto filosofijos recepcija

• Logos (Vilnius). 2009, 60, p. 49-57
• Logos (Vilnius). 2009, 61, p. 13-21
• Logos (Vilnius). 2010, 62, p. 6-14

LTStraipsnio paskirtis – teikti argumentus hipotezei, kad Lietuvos pijorų kunigui Kazimierui Narbutui (1738–1807) tenka pirmojo filosofo, kuris anksčiausiai Rytų, gali būti, kad ir Vakarų, Europoje recipavo ir kritikavo ikikritinio laikotarpio Immanuelio Kanto pažiūras, garbė. Narbutas 1765 m. filosofijos paskaitų Dombrovicų pijorų kolegijos kurse kritikuoja „metafiziko Cantzijaus“ substancijos sampratą. „Cantzijus“ galėjo būti arba Kantas, arba teologas Gottliebas Israelis Canzas. Straipsnyje, oponuojant Stepui Tunaičiui, plėtojami du argumentai: Narbuto paminėtas asmuo negalėjo būti Canzas, nes jis buvo teologinio volfizmo atstovas. Ši kryptis artima pačiam Narbutui. Narbuto substancijos sąvokos traktavimas būdingas Wolffo mokyklai. Canzo ir Narbuto substancijos apibrėžimai yra tapatūs. Antras argumentas: esmingus Kanto 1755 m. veikalo Principiorum primorum cognitionis metaphysicae nova dilucidatio teiginius (ir jų sekvencijas) galima sugretinti su Narbuto ginčijama „metafiziko Cantzijaus“ substancijos, jos savybių ir Dievo tikslų traktuote. Šis sugretinimas leidžia tvirtinti, jog Narbutas tiesiogiai ar tarpiškai buvo susipažinęs su minėtu veikalu ir įvardija ne ką kitą, kaip tuo metu metafizinius klausimus tyrusį jo autorių Immanuelį Kantą. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Apšvietos Lietuva; Ikikritinė I. Kanto filosofija; Ikikritinė Kanto filosofija; Teologinis volfizmas; Enlightenment in Lithuania; Pre-critical philosophy of I. Kant; Pre-critical philosophy of Kant; The Enlightenment in Lithuania; Theologian Wolffianism.

ENThis article argues that the Lithuanian priest, Kazimieras Narbutas (1738–1807), was the philosopher who had the honour of being the first in East, and maybe in the whole Europe, to receive and criticize the pre-critical thinking of Immanuel Kant. In 1765, in his course of philosophy at the Collegium of piars in Dąbrowicy, Narbutas criticizes the concept of substance suggested by "metaphysician Cantzius". A person named "Cantzius" could have been Immanuel Kant, or the theologian Gottlieb Israel Canz. Objecting to the position of Steponas Tunaitis, two arguments are developed in this article: the person, who was referred to by Narbutas, could not have been Canz, since the latter was a representative of the theologian Christian Wolff. This philosophical position is close to that of Narbutas himself, his concept of the essence of the substance is the same as that of School of Wolff. Canz could not have presented a concept of substance that was opposite to the School of Wolff. The second argument is that the principal propositions (and their consequentials) of Kant provided in his work of 1755 Principorum primorum cognitionis metaphysicae nova dilucidatio could be attributed to the positions of the "metaphysician Cantzius" on the substance, the attributes and the goals of God, which had been questioned by Narbutas. This parallel provides us with an opportunity to state, that Narbutas directly or indirectly has been acquainted with the above mentioned work of Kant and that the person, referred to in the text of Narbutas, is nobody but Kant, who had been dealing with metaphysical matters at that time. [From the publication]