Perforežisūra : "Hamleto" atvejis

LTStraipsnyje tyrinėjama performatyvumo raiška šiuolaikiniame teatre ir giliau analizuojamas atskiras lietuvių režisieriaus Eimunto Nekrošiaus spektaklio „Hamletas“ atvejis. Autorė pažymi, kad XX a. 7–10 dešimtmečiais dramos teatro praktikoje įvyko ryškus posūkis nuo verbalinės prie neverbalinės raiškos. Eksperimentinio teatro spektakliams tapo būdinga fizinė raiška ir kūniškumo suponuota performatyvumo estetika. Todėl šiame straipsnyje Nekrošiaus „Hamletas“ gvildenamas iš performatyvumo strategijų pozicijos. Autorė atkreipia dėmesį į „Hamleto“ scenovaizdžio funkcionalumą, vaidybos fiziškumą, sceninių įvaizdžių konkretumą ir materialumą. Pabrėžia, kad Hamletą vaidinantis Andrius Mamontovas, roko dainininkas, spektaklio sistemoje atlieka ne tik aktoriaus, bet ir „performerio“ funkciją. 10 dešimtmetyje lietuvių teatre įvyko režisūros paradigmos transformacija nuo simbolizavimo, ženklinimo ir kodavimo prie performatyvios praktikos. Tačiau lietuvių režisūra išsaugojo autorinės interpretacijos dėmenį, atspindintį spektaklio kaip savarankiško estetinio objekto sampratą. Lyginant Nekrošiaus ir jaunų režisierių statytus spektaklius, išryškėjo esminiai skirtumai. Juos lemia ne tiek performatyvios praktikos, kiek meninio pasisakymo strategijų pasirinkimas: lietuvių režisierius išsaugoja autorinės interpretacijos dėmenį ir spektaklio performatyvumas čia neatsiejamas nuo pjesės konkretizacijos. Nekrošiaus „Hamlete“ performatyvumas įgyja estetinę reikšmę per pastatymą; tai tokia sceninė konkretizacija, kai vaidybinis tekstas išplečia draminio teksto ribas.Reikšminiai žodžiai: Draminis tekstas; Performansas; Režisūra; Sceninis tekstas; Teatras; Tekstas; Vaidybinis; Vaidybinis tekstas; Direction; Drama text; Histrionic text; Performance; Scenic text; Theater.

ENThe article analyses the expression of performativity in contemporary theatre with further attention dedicated to the case of the performance “Hamlet” staged by a Lithuanian director Eimantas Nekrošius. The author notes that drama theatre of the 7th–10th decades of the 20th century witnessed a prominent transition from verbal to non-verbal expression. Experimental theatre started to use physical or bodily expression of the aesthetics of performativity. Therefore, in this article, Nekrošius’ “Hamlet” is analysed from the view of performativity strategies. The author draws attention to the functionality of the scenic view of “Hamlet”, the physicality of acting, the specifics and materiality of scenic images. The author also highlights that Andrius Mamontavas, a rock singer performing the role of Hamlet, is not only the actor in the system of the performance, but also a performer. The tenth decade marks the transformation of the directing paradigm of the Lithuanian theatre, i.e. the theatre turns to performative practice. However, Lithuanian direction preserved the element of author’s interpretation, which reflects the concept of a performance as an independent aesthetic object. When comparing performances staged by Nekrošius and young directors, key aesthetic difference emerged. They were determined by performative practice and the selection of strategies of artistic expression: the Lithuanian director preserves the element of author’s interpretation, and the performativity of the performance is an integral part of the concretisation of the play. In Nekrošius’ “Hamlet”, performativity gains aesthetic meaning through direction; it is a scenic concretisation, when the text of the performance enhances the limits of the drama text.