Земля-Мать в литовской народной традиции

LTStraipsnyje nagrinėjamas Žemės kaip motinos samprata lietuvių liaudies tradicijoje. Patriarchalinėje žemdirbių visuomenėje žemės motinystė nemaža dalimi aktualizuota dėl jos kaip maitintojos vaidmens, tačiau ir dvasinėje kultūroje tai buvo viena iš atraminių vertybių. Agrariniai papročiai, kai kurie senieji tikėjimai atskleidžia žemės sakralizavimo tendencijas. Sprendžiant iš liaudies kūryboje aptinkamų mitologinio pasaulėvaizdžio reliktų, Žemė gali būti reprezentuojama kaip personifikuota dievybė. Tarp ryškiausių baltų moteriškų mitinių personažų yra būtent žemės deivė, chtoninio pasaulio galių valdovė. Tai lietuvių Žemyna, latvių Zemes māte. Žemė ir jos augalija su antžeminiame ar požemio pasauliuose buvojančiais gyvaisiais bei mirusiaisiais yra šios deivės viešpatavimo ir patronavimo sritis. Autorė teigia, kad lietuvis, išlaikęs gyvą prigimtinės religijos jausmą, dar praėjusiame šimtmetyje palaikė artimą ryšį su Žeme Motina – kaip su sakralia esybe. Toks santykis su žeme aiškiai atsiskleisdavęs ir žemės kultivavimo metu – pradedant ir užbaigiant žemdirbystės sezoną; manyta, kad prisilietimas prie Žemės galįs ją vienaip ar kitaip paveikti, todėl žemę įdirbant reikėjo atlikti tam tikras apeigas, kurios aiškiai demonstruoja žmogaus religinį ryšį su chtoniškuoju jo būties pamatu. Apibendrinant konstatuojama, kad Žemės šventybė specifinė, sietina ne tik su chtoninių galių raiška, kurios yra kitokio pobūdžio nei dangiškosios, bet ir su jos sanctum – tartum su išsaugotu pirmapradžiu tyrumu, švara ir tam tikru neliečiamumu.Reikšminiai žodžiai: Apeigos; Dievybė; Mitinė pasaulėžiūra; Moteris; Motina; Pagonybė; Religija; Tautosaka; Tikėjimai; Žemyna; Žemė; Beliefs; Earth; Folk culture; Goddess; Lithuania; Mother; Mythological world-view; Paganism; Religion; Rituals; Woman; Žemyna.

ENThe article examines the concept of Mother the Earth in the tradition of the Lithuanian people. For the patriarchal agricultural society motherhood was important because of its breadwinner’s role. Similarly, it was one of the key values in spiritual culture. Agrarian customs and some old religions reveal the trends of sacralising the earth. The relics of mythological worldview in folklore show the Earth as a personified deity. One of the most striking female Baltic mythological characters is the goddess of the Earth, reigning over the Chthonic powers of the world. Its Lithuanian name is Žemyna, and its Latvian name is Zemes māte. The earth and its flora with the alive and dead living in the underground and over ground worlds are the domains in which this deity rules and which it patronises. The author states that the Lithuanian who has kept alive the in-born sense of religion had a close relationship with the Mother the Earth as a sacred being already in the last century. This relationship with the earth was also seen during the land cultivation: at the beginning and the end of the agricultural season. They thought that by touching the Earth they can have an impact on it. Therefore, when cultivating the land they had to follow certain rituals which clearly showed the religious relationship of individuals with the chthonic basis of their existence. The article summarises by saying that the Earth is a special deity which is associated not only with the expression of chthonic powers, which are different from celestial powers, but also with its sanctity: retained initial purity, cleanliness and certain inviolability.