Древний литовский пантеон и его сравнительно-исторический контекст

LTStudijoje aprašomas senasis lietuvių dievų panteonas ir pateikiamas jo lyginamasis istorinis kontekstas. Svarbiu lietuvių mitologijos šaltiniu autorius laiko Bizantijos metraštininko Johanno Malalos Kroniką, 927 metais bulgarų šventiko Grigorijaus išverstą į senąją slavų kalbą. Kitu ne mažiau reikšmingu šaltiniu laikomas Volynės metraštis, kuriame pateikta ne tik nemaža informacijos apie XII – XIII amžiaus politinius įvykius, bet ir minimi lietuvių dievų vardai. Autorius, remdamasis minėtais šaltiniais, straipsnyje ir pateikia ten užfiksuotus lietuvių dievus, šį savo aprašymą laikydamas XIII amžiaus lietuviškuoju panteonu. Pažymima, kad šiame panteone nėra Perkūno, populiariausio lietuvių dievo. Manoma, kad jo nėra tais atvejais, kai minimas Diviriksas. Todėl jų reikšmės dažnai tapatinamos, kartais Diviriksą laikant eufemistiniu Perkūno vardu. Aptariama dievo Andajaus vardo etimologija, pažymima, kad kai kuriuose šaltiniuose jis laikomas svarbiausiu lietuvių dievu. Pažymima, kad Teliavelis - lietuvių dievas, vadinamas kalviu, nukalusiu Saulę ir įmetusiu ją į dangų. Aprašant deivę Žvorūną, teigiama, lad ji buvusi lietuvių medžioklės, žvėrių deivė. Pažymima, kad ji siekama su vakarine žvaigžde, o jos vardo lietuviškas atitikmuo būtų Žvėrūna. Aptariant Sovijaus mitą, aiškinama Sovijaus vardo etimologija, atskleidžiamas mito turinys, ypač akcentuojant aprašomus mirusiųjų laidojimo būdus. Teigiama, kas Sovijaus mitas rodo mirusių deginimo papročio pradžią, bet kvestionuojama G. Beresnečiaus nuomonė apie šio mito senumą.Reikšminiai žodžiai: Andajus; Dievybės; Dievų vardai; Kilmė; Mitologija; Mitas; Perkūnas; Rekonstrukcija; Sovijaus mitas; Teliavelis; Šaltiniai; Žvorūna; Andajus; Deities; Myth; Myth of Sovijus; Mythology of Lithuanian; Origin; Perkūnas; Reconstruction; Sources; Teliavelis; The names of the gods; Žvorūna.

ENThe study describes the old pantheon of Lithuanian gods and its comparative historical context. The author of the study refers to the Chronicle of Byzantine chronicler John Malalas that was translated into the old Slavic language by Bulgarian priest Grigorij in 927 and considers it an important source of the Lithuanian mythology. Another important source was Hypatian Chronicle which provides extensive information about the political events that took place in the 12th-13th century and mentions the names of Lithuanian gods. The author uses the sources of reference to the names of Lithuanian gods and considers this description as a Lithuanian pantheon of the 13th century. The author states that the pantheon does not include the most popular Lithuania god, Perkūnas (Thunder). It is presumed that Perkūnas is not mentioned when there is a reference to Diviriksas. The latter is considered as a euphemistic name of Perkūnas. The study also examines the etymology of the god’s name, Andajus. According to some sources it is considered the most important Lithuanian god. The study states that Teliavelis is a Lithuanian god, a blacksmith who forged the sun and threw it up into the sky. The author of the study describes Žvorūna, a goddess of Lithuanian hunting and beasts. It was associated with Venus, the evening star, and its Lithuanian equivalent is Žvėrūna. When discussing the myth of Sovius, the author explains the etymology of the name Sovius, tells the myth, paying special attention to the ways of burying the dead. The author claims that the myth of Sovius marks the beginning of the custom to burn the dead, questioning Gintaras Beresnečius’ opinion about the old age of this myth.

• Kalbotyra / Linguistics
• Literatūrologija / Literary Studies