Balsai iš metalinių slėpyklų : pokario partizanų poezijos pseudonimai ir anonimai pratarmė

LTAtgimimo metais išleidęs Intos tremtinių poezijos antologiją „Benamiai“ (1989) ir surastą 1940 metų dokumentų rinkinį „Lietuvos aneksija“ (1990), jaučiausi pervargęs. Per „Nemuno“ žurnalo kreipimąsi į skaitytojus išaiškėjusi septyniolikos nublokštų į Šiaurės gulagus poetų autorystė padėjo sugrįžusiuosius greitai vieną po kito sutelkti, bet pernelyg užsitęsė rengimo darbas. Po ilgo laiko tarpo pabandžiau sugrįžti į tuos kelius, kuriais teko išvaikščioti man, literatūros istorikui, susidūrus su slaptais sovietmečiu leistos poezijos rinkiniais ir tapus slapyvardžių ieškotoju. Gilindamasis į Vakarų Lietuvoje veikusios Prisikėlimo apygardos partizanų spaudą, tada stengiausi anksčiau už kitus susipažinti su įvairiopu rezistenciniu palikimu, perskaityti tai, ko dar joks tyrėjas neturėjo rankose, ir susidaryti savus kūrybos vertinimo kriterijus. Manoji publikavimo ir tyrimų suvestinė – 1991 metais išėjusi antologija Kovos keliu žengiant – pagrįsta dviem bendravardžiais 1948–1949 ir 1950 metų partizanų poezijos sąvadais ir gausiai papildyta iš tenykštės periodikos pasirinktais eilėraščiais. Šiame retrospekciniame straipsnyje prisiminiau dviejų aktyvių archyvinės medžiagos platintojų veiklą, be kurios nebūčiau pradėjęs savo kompleksiškų tyrimų, ir atkūriau kelis viešų bibliografinių paieškų epizodus. Svarbiausiu slapyvardžių papildymu laikyčiau jau išaiškėjusį 1993 metais „Nemuno“ žurnale, bet iškritusį iš visų kontekstų savitos partizanų poetės Aušrės (Vandos Rakauskaitės) fenomeną ir siūlyčiau atkreipti dėmesį į tris anonimiškai išspausdintos poezijos autorių šifruotes.Reikšminiai žodžiai: Antologija; Partizanai; Partizanų poezija; Partizanų spauda; Poezija; Pseudonimai; Publikavimas; Rezistencija; Slapyvardžiai; Sovietinė okupacija; Anthology; Editing; Partisan periodicals; Partisan poetry; Partisans; Poetry; Pseudonyms; Resistance; Soviet occupation.

ENAfter a long interval of time I've attempted to return to those paths that I, as a historian of literature, had embarked upon after encountering collections of poetry surreptitiously published during Soviet times and after becoming interested in the pseudonyms used there. Delving into the publications of a partisan group active in Western Lithuania, I sought to become acquainted (earlier than others did) with the diverse legacy of the resistance; to read what no other researcher had yet held in his hands; and to create my own criteria of evaluation. The result of my publications and researches, the 1991 anthology Kovos keliu žengiant is based on two identically named collections from 1948-49 and 1950 of poetry written by partisans and extensively supplemented with poems selected from local periodicals. Some of the author identifications were useful to the two-volume dictionary Lietuviškieji slapyvardžiai of Lithuanian pseudonyms (2004). In this retrospective essay I've recalled the activities of two active distributors of archival material; without these activities I would not have commenced my own complex researches. I've also recreated several episodes of public bibliographical searches. The most important discovery regarding pseudonyms I would hold to be the unique phenomenon of the partisan poet Aušrė, already revealed in Nemunas magazine in 1993 but fallen out of all contexts. I also call attention to the encipherment of three authors of anonymously published poetry. [From the publication]

• Literatūrologija / Literary Studies
• Istorija / History