Steigiamosios ir įsteigtosios valdžių konstitucinė skirtis

LTVisuomenės kova už politines laisves lėmė monarcho plena potestas pakeitimą Tautos suprema potestas konstitucine dimensija. Šios transformacijos impulsu tapo politinės ir teisinės minties mokslinis ratio pamatas, atskleidęs žmogiškąją valstybės valdžios kilmę. Žmonių bendruomenė – Tauta – įsiprasmina kaip vienintelis, absoliutus valstybės ir jos valdžios šaltinis, o valstybė – kaip teisinis Tautos įasmeninimas. Tautos suverenitetas pripažįstamas konstituciniu valstybinio būvio pamatu, kuriame inter alia glūdi Tautai priklausančios steigiamosios galios. Šios galios materializuojamos pagrindiniame valstybės įstatyme (lex fundamentalis) – Konstitucijoje, nubrėžiančioje aiškią steigiamosios ir įsteigtosios valdžių konstitucinę skirtį, įtvirtinančioje įsteigtosios valdžios galių ribas. Konstitucijos raison d’être suponuoja monocentristinę teisės sistemos sampratą, grindžiamą Konstitucijos ius supremum galia ir ypatinga jos keitimo teisine tvarka. Šie šiuolaikinio konstitucionalizmo principai yra tapę jo aksiomomis, neatsiejamais demokratinės ir teisinės valstybės atributais, tačiau jų prasmė tegali būti suvokta nagrinėjant steigiamosios ir įsteigtosios valdžių skirties intelektualines prielaidas: J. Bodino, T. Hobbeso, J. Locke’o, J. J. Rousseau, E. J. Siéyčso mokslines doktrinas. Būtent šių mokslinių doktrinų suformuluoti valstybės kilmės, Tautos suvereniteto, steigiamosios ir įsteigtosios valdžių skirties teoriniai aspektai, jų teisinė raiška šių dienų valstybės konstitucinėje konstrukcijoje yra šio straipsnio tyrimo klausimai. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Konstitucija; Konstitucinė teisė; Steigiamoji valdžia; Suprema potestas; Tautos suverenitetas; Įsteigtoji valdžia; Constituent power; Constituted power; Constitution; Constitutional law; Sovereignty of Nation; Suprema potestas; Suvereignty of nation.

ENSociety’s struggle for political freedoms resulted in fundamental changes in the concept of the origin of the state and that of the nature of state power. The scientific potential and legal thought, which revealed the human origin of state power, served as an impulse for this change. A community of people – a Nation – personifies as the only and absolute source of a state and its power, whereas a state is a Nation’s legal personification. The sovereignty of a Nation is recognised as the constitutional basis of the state’s existence, which inter alia embodies the constituent powers belonging to a Nation. These powers materialise in the fundamental law of the state (lex fundamentalis) – the Constitution, which outlines a distinct constitutional separation between the constituent power and the constituted power and establishes the limits of the latter. The Constitution presupposes a monocentric concept of the system of law, based on ius supremum power of the Constitution and a special legal procedure for amending the Constitution. These principles have become the axioms of modern constitutionalism and intrinsic attributes of a democratic state under the rule of law, however, their meaning can be perceived only when analysing intellectual preconditions of the disjuncture of constituent and constituted powers formulated in the scientific doctrines of J. Bodin, T. Hobbes, J. Locke, J. J. Rousseau, E. J. Siéyčs. This article presents an overview of certain intellectual prerequisites of the content of these constitutional principles, namely, theoretical aspects of the origin of state, sovereignty of a Nation, and the disjuncture of constituent and constituted powers.