Aleksandravėlės šv. Pranciškaus Serafiškojo bažnyčia

LTStraipsnio tikslas – pateikti archyvinės medžiagos apžvalgą apie architektūrinį paminklą – neoklasicistinę Aleksandravėlės šv. Pranciškaus Serafiškojo bažnyčią. Autorius teigia, kad pirmoji bažnyčia buvo medinė. Jos statyba datuota 1791 metais. 1793 metais padėti pamatai mūrinei bažnyčiai, kurios statyba baigta 1796 metais ir tais pačiais metais pašventinta šv. Pranciškaus Serafiškojo vardu. Remdamasis archyvine medžiaga, autorius išsamiai fiksuoja bažnyčios išorės ir vidaus inventorių, jo pokyčius, bažnyčios stogo konstrukcijų, altoriaus atnaujinimo, zakristijos dažymo, dekoravimo istoriją. Konstatuojama, kad bažnyčios vidaus erdvės keitėsi. Pradžioje altoriai buvo tapyti sienose. Dabartiniai altoriai suformuoti XIX amžiaus pabaigoje-XX amžiaus pradžioje. Neoklasicistinį bažnyčios vaizdą kuria plokščiomis mentėmis suskaidyti fasadai ir antablementai su dantytu karnizu. Pagrindinį fasadą akcentuoja frontonas su bokšteliu viršuje. Bažnyčia kartu su varpinėmis kuria ansamblį, kuris padeda pastatui įsilieti į laisvą erdvę. Vidaus erdvė yra trinavė salė, ją formuoja piliorinės arkados. Autoriaus nuomone, mažoji bažnyčios architektūra – dinamiškiausi interjero akcentai. Didysis altorius- tai neoklasicizmo ir baroko sintezė. Vienodos struktūros, dvitarpsniai kairysis ir dešinysis altoriai įkomponuoti šoninių navų galinėse sienose. Svarbią reikšmę bažnyčioje turi relikvijoriai. Jie įkomponuoti prie šoninių altorių. Relikvijos aprėmintos metaliniais reljefiniais barokiniais metalo apkaustais.Reikšminiai žodžiai: Aleksandravėlė; Aleksandravėlės Šv. Pranciškaus Serafiškojo bažnyčia; Altoriai; Architektūra; Bažnyčia; Bažnyčios; Bažnyčios įranga; Interjeras; Inventorius; Istorija; Katalikų bažnyčios istorija; Lietuvos sakralinė architektūra; Menas; Paveldas; Rajonai; Relikvijoriai; Rokiškis; Sakralinė dailė; Aleksandravėlė; Altare; Architecture; Art; Church; Church equipment; Churches; Heritage; History; History of Catholic Church; Interior; Inventory; Lithuania; Regions; Religious art; Reliquary; Rokiškis; Sacral art; Sacred architecture of Lithuania; St. Francis Seraphic Catholic Church of Aleksandravėlė.

ENAn aim of the article is to provide a review on archival material about an architectural monument, i.e. the neo-classicistic Aleksandravėlė St. Francis Seraphic's Church. The author states that the first church was made of wood. It was built in 1791. In 1793, the foundation was laid for a stone church which was finished in 1796 and in the same year was hallowed by the name of St. Francis Seraphic's Church. According to the archival material, the author thoroughly records the external and internal inventory of the church, its changes, and the history of the reconstructions of the roof, restoration of the altar, painting of the sacristy and decoration. It is stated that the inner space of the church was changing. At first the altars were painted on the walls. The current altars were made at the end of the 19th c.–beginning of the 20th c. The view of neo-classicistic churches is created by means of facades that are divided by plane blades and antablatures with a jagged table. The front is emphasized by means of a gable with a turret on the top. The church together with its campaniles makes an ensemble that helps to integrate the building into a free space. Internal space consists of a three-nave hall that is formed by means of pillar arcades. According to the author, the small architecture of the church is considered to be the most dynamic element. The main altar contains a synthesis of neo-classicism and baroque. Alike structures, the two-stage left and right altars are integrated into the back walls of the side naves. Reliquaries of the church are very important. They are next to the side altars. Reliquaries are framed in baroque-style metal relief bindings.