Spät-Altpreußisch. Zur Definition eines möglichen spät-altpreußischen corpus

LTPrūsų kalbos korpuso padėtis yra kiek kitokia nei lietuvių ir latvių raštijos korpusų. Siekiant jį aprašyti, siūloma išnagrinėti šiuos aptariamosios problemos aspektus: 1) kaip susiformavo senosios prūsų kalbos korpusas; 2) ką reiškia sąvoka „vėlyvoji prūsų kalba“; 3) kokios yra gãlimos vėlyvõsios prūsų kalbos tyrimo kryptys. Vėlyvajai prūsų kalbos raidos fazei galima priskirti pavienes glosas ar žodžius, pavienius sakinius, taip pat gausius Tėve mūsų pavyzdžius. Skirtinos šios tyrimo kryptys: a) pastarųjų metų darbuose (Schaeken, Dini & Subačius ir kt.) atkreiptas dėmesys į vėlyvosios prūsų kalbos medžiagą F. Zamelijaus, H. Megiserio, M. Pretorijaus, M. Orbinio, C. Myslentos, O. Rudbeckio, Chr. Knauthe’s, J. Gottschedo, polilingvistiniuose Chr. Mentzelio darbuose. Manytina, kad laikui bėgant šis sąrašas turėtų ilgėti; b) vėlyvoji prūsų kalba „nebaltiškuose“ (lotynų, vokiečių, senosios lenkų, senosios rusų ir kt. kalbų) šaltiniuose: glosos ir pavieniai pavyzdžiai (vardai ir teonimai); c) vėlyvosios prūsų kalbos Tėve mūsų variantai: Orationes Dominicae nuo Gessnerio (1555) iki Adelungo (1806). Šiuos paminklus dar reikia detaliai ištirti. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Prūsų kalba; Prussian language.

ENThe status of the Prussian language corps is different than the one of writing corps of Lithuanian and Latvian. In order to describe it, it is suggested to analyse the following aspects of the issue: 1) the formation of the old Prussian language corps; 2) what the “late Prussian language” means; 3) what are possible tendencies in order to analyse the late Prussian language. Individual glosses, words, sentences and many examples of the Lord’s Prayer may be attributed to the development of the late Prussian language. The following tendencies of the research are distinguished: a) the works of late years (Schaeken, Dini & Subačius, etc.), attention is paid to the material about the late Prussian language in the works of F. Zamelijus, H. Megiser, M. Pretorijus, M. Orbin, C. Myslenta, O. Rudbeck, Chr. Knauthe, J. Gottsched, and polilinguistic works of Chr. Mentzel. It is supposed that the list is going to become longer; b) the late Prussian language in “non-Baltic” (Latin, German, old Polish, old Russian and etc.) sources; glosses and individual examples (names and names of Gods); c) the variants of the Lord’s Prayer in the late Prussian language: Orationes Dominicae from Gessner (1555) to Adelung (1806). These texts shall be analysed in detail.