Partizaninis ginkluotas pasipriešinimas ir jo slopinimas Kupiškio krašte 1944-1953 m.

• Kupiškis. Gamtos ir istorijos puslapiai / sudarytoja Aušra Jonušytė. Kupiškis: Kupiškio etnografijos muziejus, 2009. P. 331-358
• Vėliau paskelbta leidinyje: Kupiškis: naujausi moksliniai lokaliniai tyrimai / vyriausioji redaktorė sudarytoja Aušra Jonušytė. Vilnius: Versmė, 2016. P. 607-626. (Lietuvos valsčiai; kn. 32)

LTStraipsnyje yra analizuojamas partizaninis ginkluotas pasipriešinimas ir jo slopinimas Kupiškio krašte 1944 – 1953 m. Partizaninio karo pradžioje Kupiškio krašto partizanai priklausė trečiajai Šiaurės Lietuvos Laisvės Armijos apygardai bei Lietuvos Partizanų Sąjungos Gedimino rinktinei, o nuo 1946 m. Lietuvos Laisvės Armijos Vytauto apygardai. 1947 m. gegužės mėnesį buvo įkurta Algimanto apygarda, tuomet Kupiškio apylinkių partizanai įėjo į Šarūno rinktinę. 1950 m. lapkričio mėnesį buvo panaikinta Algimanto apygarda. Kupiškio krašto partizanai prisijungė prie Vyčio ir Vytauto apygardų. Pirmųjų partizanų būrių pagrindą Kupiškio apylinkėse sudarė 1941 m. sukilime dalyvavę šaulių sąjungos nariai, lietuviai karininkai ir puskarininkiai. Žmonių sulaikymas nuo bendradarbiavimo su okupantais, tautinio sąmoningumo, Lietuvos turtų išsaugojimas ir kt. buvo partizanų sau keliami uždaviniai, o nepriklausomybė – pagrindinis tikslas, deklaruojamas visuose svarbiausiuose partizanų dokumentuose. Kupiškio apskrities partizanų veikla ir kovų taktika nesiskyrė nuo kitų regionų taktikos, pasireiškiančios miestelių puolimu, mobilizacijos į Raudonąją armiją boikotavimu, spaudos platinimu, atsišaukimais ir pan. 1949 – 1953 m. laikotarpis, viena vertus, pasižymi galutine partizanų struktūrų centralizacija, karinių ir politinių organizacijos nuostatų suformulavimu, tačiau, kita vertus, šį laikotarpį ženklina agentų veikla, išdavystės, okupantų teroras, struktūrų nykimas, štabų sunaikinimas bei partizanų skaičiaus mažėjimas.Reikšminiai žodžiai: Antisovietinis pasipriešinimas; Partizaninis judėjimas; Kupiškio kraštas; Šimomių giria; Anti-sovier resistance; Partisans movement; Kupiškis district; Šimoniai forest; Kupiškis; Sovietinė okupacija; Sovietinis režimas; Partizaninis karas; Pasipriešinimo sąjūdis.

ENThe article analyzes the armed partisan resistance and its suppression in Kupiškis district. At the beginning of the partisan war, Kupiškis partisans belonged to the third district of the North Lithuania Independence Army and to the Gediminas’ selected army of Lithuanian Partisan Union, and since 1946 to Vytautas’ command of Lithuania’s Liberty Army. In May 1947 Algimantas’ military district was established, at that time the partisans in Kupiškis district belonged to Šarūnas’ selected army. In November 1950 Algimantas’ district was released. The partisans of Kupiškis district joined Vytis’ and Vytautas’ districts. The basis of partisan forces in Kupiškis district comprised members of National Guard who took part in the revolt of Lithuanian officers and sergeants. Their objectives were the prevention of cooperation and collaboration with occupants, support of consciousness, preservation of Lithuania’s wealth and others, while the top priority purpose was Independence, which was declared in all the most important partisan documents. The activities of the Kupiškis district partisans and fighting tactics did not differ from the tactics of other regions, which manifested itself by the attack of small towns, the boycott of the mobilization to the Red army, the distribution of press, public proclamations and etc. The period of 1949-1953, on one hand, distinguished itself by the final centralization of partisan structures, formation of regulations for the military and political organizations, however; on the other hand, this period is marked by the activities of agents, treachery, and occupant terror, the disappearance of structures, the destruction of headquarters and the decreasing number of partisans.