Kazio Šimonio ir Oskaro Milašiaus susitikimas Paryžiuje

LTAutorė straipsnyje kelia tikslą supažindinti su dailininko K. Šimonio parodos katalogo įžanga, kurią parašė poetas O. Milašius, ir nustatyti kai kuriuos K. Šimonio ir O. Milašiaus mąstymo, veiklos, kūrybos tipologinius bendrumus. Straipsnyje perspaudinama O. Milašiaus parašyta įžanga parodai, teigiant, kad tai buvo ne atsitiktinumas, o dėsningai atsiradęs tekstas: Milašiui publicistika buvo ne mažiau svarbi negu grožiniai ar filosofiniai veikalai. Prieinama prie išvados, kad kad K. Šimonis ir O. Milašius visa veikla ir kūryba formavo Lietuvos mitą. Autorė mano, kad K. Šimonio atveju šis mitas skleidžiasi paveiksluose, įgydamas plastinę formą. K.Šimonis menui kelia idealistinį uždavinį: daryti įtaką realiam gyvenimui, tikrovei, ir tarsi užbėgdamas į priekį trokštamai ateičiai, paveiksluose fiksuoja būsimo mito kontūrus. O.Milašiaus kuriamas mitinis naujosios Lietuvos įvaizdis yra daugiaprasmis. Jos idealizuotas paveikslas primena romantizmo laikų „tautų pavasario“ vaizdinius. XX amžiaus pirmaisiais dešimtmečiais tai buvo nenauja, tiktai gerokai primiršta mintis. Tačiau prancūzų rašytojo siūlomas protėvių šalies įvaizdis pasižymi ir originalumu, kurio svarbiausias dėmuo – Lietuvai skirtas mesianistinis pašaukimas. Daroma išvada, kad greta seniai egzistuojančių antikinio ir biblinio mito O. Milašius prancūzakalbei publikai pasiūlė dar vieną – lietuviškąjį, kurio meninį atspindį buvo galima išvysti Paryžiuje eksponuotuose K. Šimonio paveiksluose.Reikšminiai žodžiai: Kazys Šimonis; Liaudies kūryba; Lietuvos įvaizdis; Literatūra; Oskaras Milašius; Paroda; Paryžius; Tapyba; Exhibition; Image of Lithuania; Kazys Šimonis; Literature; Lithuanian Image; Lithuanian folk creation; Oscar Milosz; Painting; Paris.

ENThe author aims to present the introduction of the catalogue of K.Šimonis exposition that was written by a poet O.Milašius and to determine some typological similarities between Šimonis and Milašius thinking, activities and creative work. The article republishes Milašius' introduction for the exposition proposing that it was not an accident but a purposefully appeared text: fiction and philosophical works were as much important to Milašius as publicistics. The conclusion is that the activities and creative work of Šimonis and Milašius were creating a Lithuanian myth. The author thinks that in the case of Šimonis, the myth reveals in pictures by acquiring a plastic form. An idealistic task is raised for the art by Šimonis: to influence the real life and the reality; it seems that he forestalls the desired future and locates the myth-to-be in pictures. The image of a new Lithuania that is created by Milašius has many meanings. The idealised picture reminds of the images of national revolutions during the romanticism. It was not a new but a forgotten idea during the first decades of the 20th c. However, the image of the predecessors' country that is offered by a French writer is original; its main element is a messianic calling of Lithuania. The conclusion is that besides the already existing antique and biblical myths, to the French audience Milašius offered another one, a Lithuanian myth. The Lithuanian myth was reflected in Šimonis pictures during his exhibition in Paris.