LTNuo pat atsikėlimo į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (XIV-XV amžiai) islamą išpažįstantys totoriai atsidūrė diasporoje, sudarydami savo naujojoje tėvynėje etninę, kultūrinę ir konfesinę mažumą. Jie greitai prarado tiurkų tarmių mokėjimą ir, gyvendami nuošaliau nuo pagrindinių islamo paplitimo regionų, pamiršo ir liturginę arabų kalbą. Taip atsirado poreikis skleisti tikintiesiems islamo principus jiems suprantamomis slavų kalbomis. Tačiau Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje vartotomis slavų (baltarusių ir lenkų) kalbomis buvo neįmanoma adekvačiai išreikšti islamiškojo tikėjimo kanonų. Todėl musulmoniškų religinių tekstų autoriai perimdavo krikščioniškąją religinę terminiją ir pasitelkdavo jiems prieinamą krikščioniškąją literatūrą adaptuodami krikščioniškuosius siužetus ir ištisus religinius kūrinius islamo dogmatikai. Šiuose procesuose neišvengiamai vyko interferencija (taip pat ir transferencija) ne tik siauroje kalbinėje sferoje, ypač leksikos ir semantikos lygmenyse, bet ir religinėje plotmėje, susijusioje su pačia islamo dogmatika. Straipsnyje nagrinėjama daugiakonfesinėje ir daugiakultūrėje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje vykusi aukščiau nurodytų religijų ir kultūrų tarpusavio sąveika. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Krikščionybė; Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK; Grand Duchy of Lithuania; GDL); Lenkija (Lenkijos karalystė. Kingdom of Poland. Poland); Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK; Grand Duchy of Lithuania; GDL); Multikultūriškumas; Papročiai; Rankraščiai; Raštai; Religija; Totoriai; 16 amžius; 17 amžius; 18 amžius; 16th–18th centuries; Christianity; Customs; Manuscript; Multiculturalism; Religion; Tatars; Writing.